Visi praėjusios savaitės įvykiai savo reikšme nė iš tolo neprilygsta vėl atsinaujinusioms diskusijoms dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Nors daugiausiai kalbama apie pereinamojo laikotarpio trukmę, klausimo esmė glūdi ne čia. Iš tikrųjų tai Lietuvos kaimo likimo klausimas. Pakartojant žinomus rašytojo žodžius “kaimas stovi kryžkelėje”, kur išsiskiria du tolesnės jo raidos keliai. Pirmasis – tai vidutinių ūkininkų stiprinimo ir gausinimo kelias. Antrasis – didelių dvarų ir aplink juos susigūžusių kumetynų kelias. Būtent šiuo keliu nukreipti Lietuvos kaimą mėgina naujieji žemvaldžiai, pradėję vykdyti tai, ką be jokių užuolankų galima vadinti masinio žemės išgrobstymo pusvelčiui planu. Joks šalies pilietis nebus verčiamas parduoti savo žemės užsieniečiui prieš savo valią. Žemę turės teisę pirkti tik tas, kuris ją dirbs. Nesunku uždrausti pardavinėti dar negražintas savininkams žemes. Atrodytų, šių ir kitų saugiklių daugiau negu pakanka, kad būtų galima priimti Konstitucijos pataisą. Tačiau kurčnebylių pokalbius primenantys ginčai tebevyksta.

Žemvaldžių plano esmė labai parasta, jį sudaro dvi dalys. Pasinaudodami tuo, kad atnaujindama derybas su Europos Sąjunga dėl žemės ūkio skyriaus Lietuva patektų į kvailą ir ją kompromituojančią padėtį, plano vykdytojai reikalauja teisės per artimiausius porą metų faktiškai veltui išsidalyti daugiau negu puse milijono hektarų valstybinio fondo žemių. Jie kalba visų Lietuvos žemdirbių vardu. Tačiau turbūt neverta įrodinėti, kad šios žemės nematys trihektarininkas, smulkus ūkininkas, menkai tikėtina, kad jos gaus net nelengvai galą su galu suduriantis vidutinio ūkio savininkas. Ją pasiglemš kaimo turtingieji ir galingieji. Tad praraja, skirianti tikrą ūkininką nuo šiandien jau esančio dvarininko, dar labiau padidės ir virs neperžengiama bedugne.

Tačiau be valstybinio fondo žemių dar yra ir kitas viliojantis grobis. Nemažai žemės turi miesto gyventojai. Be to, ir pačiame kaime apstu garbaus amžiaus žmonių, kurie jau negali arba greitai nebegalės patys dirbti savo žemės. Plano vykdytojai neabejotinai pasiek, kad būtų smarkiai padidinti mokesčiai už nenaudojamą žemę. O tada įvaryti į kampą dabartiniai šios žemės savininkai bus priversti skubiai ir pusvelčiui atidavinėti savo žemes lietuviškojo kaimo didžponiams, kurie galės su jais žaisti kaip katė su pele.

Ilgalaikės perspektyvos požiūriu tai reiškia vieną – Lietuvos kaimas būtų visam laikui apvalytas nuo smulkių ir vidutinių ūkininkų, o didžiuma žemės sutelkta stambių žemvaldžių rankose. Siekdami savo tikslo šie žmonės nesiskaito su priemonėmis. Kaimo gyventojų gąsdinimas siaubūnais užsieniečiais jau seniai peržengė bet kokias sveiko proto ribas. Apeliuojama ne į protą, o į jausmus, kai žemės pardavimas lyginamas su tėvynės ir net motinos pardavinėjimu. Nors šių jautrių žodžių sakytojai patys nesidrovi regzti žemės išgrobstymo planų. Galima tik spėlioti kaip nesunkiai perpratusi tokių planų esmę į tai reaguotų Europos Sąjunga ir kaip tai atsilieptų šalies žemės ūkiui.

Socialiniu požiūriu tokio plano įgyvendinimas reikštų paslėptą baudžiavinių santykių grąžinimą. Juk kokioje, jei ne baudžiavinėje santvarkoje įmanomas toks dalykas, kad daugybė žmonių turėtų priverstinai pigiai pardavinėti savo nuosavybę privilegijuotai visuomenės grupei, kokia neabejotinai siekia tapti dabartiniai stambieji Lietuvos žemvaldžiai. Ar mūsų visuomenė ir pati valstybė leisis paverčiama šios grupės nežaboto godumo ir šantažo įkaitais? Ar socialdemokratai vis dėlto apsispęs ginti daugumos paprastų kaimo žmonių interesus, ar nusilenks žemdirbių vardu kalbantiems dvarininkams? Ką darys kitos partijos, susidūrusios su meistriškai sukurta ir dirbtinai primesta alternatyva, kai tyčia sukėlus grėsmę šalies integraciniams siekiams sąmoningai mėginama sunaikinti smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų sluoksnį? Pagaliau ar Lietuvos visuomenė supras, kad tariami žemdirbių gynėjai tik siekia pakartoti tai, kas jau buvo padaryta, kai prisidengus šūkiu “Neleisim išparduoti Lietuvos”, buvo paprasčiausiai išsidalijamos Lietuvos įmonės. Atsakyti į šiuos lemtingus klausimus laiko duota nedaug.

Vytauto Radžvilo komentaras, “Lietuvos radijas” 2002 01 28

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *