Vertybinė krizė

Šiandien Lietuvoje yra iškilusi grėsmė demokratijai – dėl to, regis, nesiginčijame – todėl noriu pasakyti, kad lygiai taip pat grėsmė yra iškilusi ir Lietuvos saugumui išorės prasme. Tas faktas, kad Rolandas Paksas, užimantis Lietuvos Prezidento postą, pastaruoju metu (t.y., nuo vasario 10 d.) pradėjo daryti pareiškimus apie “atsiribojimą nuo ekstremistų bei kitokių necivilizuotų veiklos formų” bei apie paramą kursui į NATO bei ES, mano supratimu, tik papildomai liudija, kad šis veikėjas neturi jokių principų išskyrus vieną – išlikti Prezidento poste ir sutelkti kuo daugiau valdžios savo rankose. Juk nuo pat krizės pradžios (2003 m. spalio mėn.), kai iškilo įtarimai dėl Pakso ryšių su elementais, priešiškais Lietuvos saugumui bei šalies sąjunginei orientacijai, Paksas nesistengė tų įtarimų išsklaidyti. Priešingai, jis tiesiog vengė kontaktų su visuomene, tiksliau, su ta Lietuvos gyventojų dalimi, kuri yra moraliai bei sąmoningai save susiejusi su Lietuvos konstituciniais pamatais bei sąjungine orientacija. Kartu Paksas griebėsi populistinės demagogijos ir ėmė telkti apie save tuos Lietuvos gyventojų sluoksnius, kurie ne tik nepatenkinti savo socialine bei visuomenine padėtimi, bet dažnai yra indiferentiški demokratinėms vertybėms arba net joms priešiški. Neatsitiktinai kartu su tais sluoksniais apie Paksą ėmė telktis ir atvirai ekstremistiniai elementai. Taigi Paksas gana ilgą laiką tuos elementus toleravo arba net demonstravo savo solidarumą su jais, o susirinkusiai miniai kalbėjo tai, ką ji norėjo išgirsti. Tokiu būdu „melždamas“ tam tikrą visuomenės dalį Paksas sukaupė atitinkamą politinį kapitalą ir atgavo pusiausvyrą. Tik tada Paksas padarė minėtą pareiškimą apie atsiribojimą nuo ekstremistų bei apie orientaciją į NATO bei ES. Jis, matyt, nusprendė, kad atėjo laikas atstatyti ryšius ir su vadinamojo politinio elito (arba establišmento) atstovais.

Kad tokie ryšiai sėkmingai atsistato, visi galėjome stebėti ir vasario 5 d. per televiziją, kai buvo rodomas didžiausios Seimo frakcijos – LSDP priėmimas Prezidentūroje; galėjome matyti, kaip iškilmingai Seimo nariai vienas po kito spaudė ranką Paksui, o jų lyderio Č.Juršėno pabrėžtinai ilgas rankos paspaudimas leido spėti apie stiprėjančią tam tikros Lietuvos establišmento dalies nuostatą: užmiršti Prezidento vertybinius bei moralinius nuopuolius dėl galimo bendradarbiavimo su juo per artėjančius rinkimus. Apsimetus, kad esą laukiama juridinių apkaltos proceso išvadų, faktiškai ignoruojama ta aplinkybė, kad apkalta – tai pirmiausia moralinis bei politinis vertinimas. Todėl demonstruojamas „institucinis“ flirtas su susikompromitavusiu Prezidentu faktiškai reiškia moralinę bei politinę šio susikompromitavusio pareigūno legitimaciją. Vadinasi, valstybinio lygio vertybinės nuostatos tampa grupinių interesų įkaitėmis.

Dėl sąjungininkų požiūrio

Taigi prieiname prie pirmo ir, mano supratimu, svarbiausio dabartinės krizės tarptautinio eventualumo: ar vykstantys šiandien Lietuvoje procesai gali teikti Vakarų sąjungininkams pakankamą pagrindą pasitikėti Lietuva, kaip sąjungininke. Galbūt kai kas mano, kad Vakarų sąjungininkai gali žiūrėti tiek į patį Paksą, tiek į jo šalininkus kaip visuomenės konsolidavimo veiksnį, ne prieštaraujantį, o tik padedantį demokratijai. Tačiau kur kas labiau tikėtina, kad tie sąjungininkai dabartinę krizę Lietuvoje gali traktuoti kaip liudijimą, kad Lietuvos demokratinė bei vakarietiška orientacija tėra konjunktūrinė, kad tai orientacijai nėra reikiamo pagrindo nei politine – socialine, nei moraline prasme.

Geopolitiniai dėsningumai

Vakarų sąjungininkų galimybė pasitikėti Lietuva glaudžiai siejasi su kitu eventualumu – su galimybe apginti Lietuvą. Turbūt nenustebinsiu primindamas elementarią tiesą, kad pagal klasikinius geopolitikos dėsnius Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių, nepriklausomybė yra nereali. Minėtų dėsnių požiūriu trys mažos Rytų Pabaltijo tautos XX amžiaus pradžioje galėjo sukurti nepriklausomą valstybingumą tik dėl to, kad jų buvusią šeimininkę Rusiją buvo ištikusi vidinė krizė. Tuomet didžiojoje politikoje niekas neabejojo, kad Rusijai atgavus galią Baltijos tautų nepriklausomybei ateis galas. Nes tuo metu praktiškai nebuvo jėgos, galėjusios padėti trim mažoms tautoms atlaikyti atgimusios Rusijos skverbimąsi Baltijos jūros link.

Tačiau Baltijos valstybių apgynimas buvo nerealus ne tik dėl materialių veiksnių. 1918 m. pačioje pabaigoje į Rytų Pabaltijį buvo atplaukusi Didžiosios Britanijos eskadra, kurios pradinė užduotis buvo suteikti ginkluotą paramą trim mažoms tautoms. Mat, pabaltijiečių politikai jau buvo apskelbę pasauliui, kad jų atstovaujamos tautos norinčios atsiriboti nuo bolševikinės Rusijos ir kurti demokratines visuomenes. Tačiau atplaukę į pagalbą britai netrukus minėtos užduoties atsisakė, nes savo akimis pamatė realią situaciją. Davę ginklus pabaltijiečiams britai negalėjo būti tikri, kad kitą dieną tie ginklai nebus nekreipti prieš juos pačius. Beje, pastarasis eventualumas ypač atrodė tikėtinas Lietuvoje, kurioje dėl įvairių priežasčių visuomenėje išplito įvaizdis, kad pagrindinė grėsmė kylanti iš Lenkijos, iš Antantės, bet ne iš Rusijos. Taigi tapo aišku, kad apginti Baltijos tautų negalima ne tik dėl eventualaus Rusijos spaudimo, bet ir dėl to, kad pačių pabaltijiečių vertybinės nuostatos ne kažin kiek skyrėsi nuo Rusijos. Beje, tada padėtį komplikavo dar ir ta aplinkybė, kad tarp pačių Vakarų valstybių nebuvo vienybės. Tokiu būdu trys Baltijos tautos buvo paliktos pačios sau, jomis buvo manipuliuojama didžiųjų valstybių varžybose, kol atsigavusi Rusija susigrąžino jas savo valdžion – kaip ir liudijo politiniai bei geopolitiniai dėsningumai.

Kaip įveikti geopolitinius dėsningumus?

XX amžiaus pabaigoje rusiškąją imperiją vėl ištiko vidinė krizė, ir trys Baltijos tautos, kartu ir Lietuva, vėl tapo nepriklausomos. Pabaltijiečių politiniai lyderiai vėl apskelbė pasauliui, kad jų atstovaujamos tautos nori kurti demokratines visuomenes, nepriklausomas nuo Rusijos. Ir vėl iš Vakarų atėjo pagalba bei parama. Tik kitaip nei amžiaus pradžioje, dabar Vakarai sukurtų sąjunginių struktūrų bei ekonominių bei technologinių resursų dėka jau turi galimybių atsverti Rusijos spaudimą Pabaltijyje. Tačiau pasirodė, kad to nepakanka. NATO sąjungininkės, prieš pasiryždamos suteikti pabaltijiečiams savo garantijas, ilgai juos testavo reikalaudamos, kad šie ne tik galvotų apie atnešto iš išorės saugumo vartojimą, bet ir patys būtų saugumo kūrėjai. Kitaip tariant, Vakarams buvo svarbu išsiaiškinti, kaip rimtai bei nuosekliai Baltijos tautos orientuojasi į stabilių demokratinių visuomenių kūrimą.

Vadinasi, sąjunginiuose santykiuose pasitikėjimas (moralinis motyvas) glaudžiai siejasi su interesu (visuomeninės sistemos bendrumu). O kokiu interesu remdamiesi Vakarai (JAV) gintų Baltijos valstybes? Rytų Pabaltijys nėra turtingas nei naftos, nei kokių kitų iškasenų, to regiono nesiekia tradiciniai jūrinių valstybių strateginiai keliai, tad lieka, regis, tik vienas motyvas – politinės santvarkos bendrumas arba tie politiniai – idėjiniai principai, kurių saugumu bei plėtote suinteresuoti visi demokratiniai Vakarai in corpore. Tačiau ar šiandieniniai procesai Lietuvoje leidžia tikėtis, kad taip ir būtų?

Taigi grįžtame prie to, nuo ko pradėjome – prie šiandien iškilusio pavojaus demokratijai Lietuvoje. Pakso bei jo komandos veikla kelia rimtų įtarimų, kad demokratinė politinė sistema jiems nepriimtina ir kad siekiama tos sistemos transformacijos. Kur ta transformacija gali nuvesti, regis, taip pat nekyla daug eventualumų. Fašistinis ar nacistinis sistemos modelis mažai tikėtinas pirmiausia dėl to, kad tokiam eventualumui kelią užkirstų tiek Vakarų, tiek Rytų reakcija. Visai kas kita autoritarizmas (stiprus prezidentas su prezidentine partija), paremtas socialine demagogija ir nukreiptas prieš liberalias laisves. Toks modelis pliste plinta Rytuose ir jam vargiai galima tikėtis rimtos priešpriešos iš Vakarų. Taigi ryškėja kontūrai scenarijaus, kuris jau reiškėsi XX amžiaus pirmoje pusėje – traktuoti Lietuvą (kartu ir Baltijos valstybes) kaip konjunktūrinį veiksnį, eventualiai panaudotiną mainams.

Apgynimo scenarijai

Politinis sprendimas dėl Baltijos valstybių (Lietuvos) integracijos į Vakarų saugumo struktūras jau priimtas. Tačiau ar tai reiškia, kad su orientacinėmis nuostatomis galima pradėti atsainiai elgtis arba daryti jas politikavimo objektu? Gal manoma, kad nebelieka Baltijos valstybių (ir Lietuvos) apgynimo problemos?

Štai, pavyzdžiui, viena iš pastarųjų NATO plėtros strategijai skirtų studijų (atlikta F.Stephan Larrabee) liudija, kad faktiškai iš visų projektuojamų Baltijos valstybių gynimo scenarijų labiausiai pagrįstas lieka toks, pagal kurį nuo eventualios agresijos gynimas būtų realizuojamas tikslaus pataikymo ginkluote „iš už horizonto“. Beje, tokia ginkluote disponuoja tik JAV ir ji būtų naudotina tik susiklosčius tam tikrai tarptautinei situacijai. Toks scenarijus lyg ir primintų Kuveito gynimą 1990 metais su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis. Kitas scenarijus – panaudoti Lenkijoje sutelktą NATO potencialą. Šis scenarijus labiau primintų Vakarų Berlyno gynimą 1948 metais. Pirmuoju atveju lemtų bejausmis metalas, antruoju – žmonės. Akivaizdu, kad pastarojo scenarijaus realizacijai kertiniu placdarmu taptų Lietuvos teritorija, ir drįsiu teigti, kad tokio scenarijaus pasirinkimas priklausytų nuo politinio pasitikėjimo tarp Lietuvos ir sąjungininkų koeficiento.

Strateginės orientacijos reikšmė

Šiandien atsižvelgiant į pasiektą bendradarbiavimą tarp Rytų ir Vakarų karinių konfliktų eventualumai atrodo mažai tikėtini. Kai kas net teigia, kad karinio gynimo scenarijai tapo apskritai nereikalingi, kad visai pakanka politinių sulaikymo priemonių. Gerai būtų, kad būtų taip. Tačiau negalima užmiršti senos taisyklės, kad karai – tai tik tam tikros politikos padariniai. Tarptautinių santykių po Antrojo pasaulinio karo patirtis liudija, kad karas nekyla ten, kur yra pasiektas labai aiškus erdvinis pasidalijimas. Taip praktiškai buvo Europoje. Azijoje buvo kitaip. Ten ištisus regionus kankino vadinamasis „Korėjos sindromas“. Toks pavadinimas kilo iš JAV valstybės sekretoriaus Deano Achesono neatsargaus pareiškimo 1950 metų pavasarį, kai Korėja nebuvo paminėta kaip esanti JAV gynybos erdvėje. Laikoma, kad tas pareiškimas išprovokavo karą. Galima spėlioti, ar Achesonas netyčia užmiršo paminėti Korėją, ar būta kiek kitaip, tačiau žinant tuometinę situaciją Korėjoje (vertybinę bei orientacinę painiavą šalyje) nenuostabu, kad toks neaiškumas kilo.

Taigi išvada iš to, kas pasakyta, būtų tokia: Lietuvai būtina principingai bei nuosekliai vengti to, kas sudarytų pagrindą panašiems neaiškumams. Jei Lietuva nenori grįžti į Rusijos globą ir tapti didžiųjų galybių susidūrimo įkaite, ji turi aiškiai ir nedviprasmiškai puoselėti vakarietiškas demokratines vertybes.

Česlovas Laurinavičius
Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vedėjas
Konferencija “Lietuvos demokratijos ateitis: tikrosios ar tariamos grėsmės”, 2004-02-11, Vilnius
2004 02 11

Leave a Reply

Your email address will not be published.