Praėjo dar vienos Kalėdos. Angelai neatlėkė, Trys Karaliai neatkeliavo iš Rytų šalies, gyvuliai ir žvėrys neprakalbo žmonių balsais, greičiau jau atvirkščiai. Tik ir vėl, kaip kasmet, nuo Prezidentūros ir kitų aukštų vietų pasigirdo balsai, giedantys Et in Lithuania pax hominibus bonae voluntatis (praleidžiant Gloria in excelsis Deo, idant nebūtų užgautos „mažumos“). Kas galėtų būti gražiau, kaip ramybės palinkėjimas? Netruks ateiti ir Vasario 16-oji, susitaikymo ženklan bus padalyta ordinų ir medalių, ir bus galima visiems taikoje ir ramybėje susikaupus darbuotis, jei tik konservatoriai vėl nepakels triukšmo dėl kokiam nors KGB pulkininkui suteikto Gedimino, o gal ir Laisvės Kovų ordino – juk ir jis, tegu ir savotišku būdu, kaip išmanydamas, darbavosi Lietuvos gerovės labui.

    Tačiau „kiršintojai“, nors jų gretas rudenį ir praretino užgriuvusi tautos rūstybė, atkakliai nesutinka kartą ir visiems laikams užsičiaupti; tauta vis nesusitaiko, ir mesijinis taikos pažadas vis neišsipildo. Ateis dar viena šventė, ir vėl aidės ramybės linkėjimai, tautai tebesikankinant vidinio susiskaldymo traukuliuose – ir taip toliau, usque ad nauseam.

    Visiems gerai pažįstami graudenimai apie „visuomenės sukiršinimą“. Atsiribojant nuo santarvės apraudotojų intencijų (kurios kur kas mažiau nekaltos, negu galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio), privalu pasinaudoti šiais, taip sakant, priešiškų liudytojų parodymais. Jie įvardija tam tikrą pamatinį faktą, kuriam neskiriama pakankamai dėmesio. Jis arba ignoruojamas, arba klaidingai aiškinamas ir pasmerkiamas, nepamėginus įsigilinti į jo kilmę ir esmę.

    Jeigu traktuosime „tautą“ ne etninės bendruomenės, o formaliąja politinės filosofijos prasme – kaip populus, kaip savarankišką politinį organizmą, darinį, jungiamą tam tikrų bendrų politinių tikslų, – tuomet galima teigti, kad Lietuvos tauta suskilusi į du politinius organizmus, gyvenančius toje pačioje teritorijoje, kalbančius daugiau ar mažiau ta pačia kalba, tačiau savo tikslais bei siekiais, savo paskirties supratimu ir tikrovės suvokimu neturinčius beveik nieko bendra. Čia kalbama ne apie įprastinę politinės skalės poliarizaciją į kairę ir dešinę, o apie kur kas radikalesnį skirtumą, kai dvi visuomenės pusės iš esmės neturi bendrų pasaulėžiūrinių, kultūrinių ir politinių prielaidų.

    Šios prarajos gilumas itin nejaukiai atsiveria, kartą kitą nuklydus anapus miesto sienos ir susidūrus su kita Lietuva, kurios, gyvendamas Senamiestyje, gali ir nepastebėti – renkančia „naujuosius“, pripildančia Europos lindynes ir nusikaltimų kronikas, neišbrendančia iš pagiežos ir skurdo, dvelkiančia neviltimi ir tokia instinktyvia agresija, kurios akivaizdoje nebelieka į ką apeliuoti. Tarp mūsų nėra jokios bendrybės, jokios bendros vertybinės atskaitos sistemos, jokio bendro racionalaus pagrindo. Kategorinis imperatyvas negalioja. Net jei ir kalbame ta pačia kalba, jausmas, kad su jais galima būtų susikalbėti – tik iliuzija, kuri išsisklaido, kai vis iš naujo esi priverstas suvokti, jog prieš mane – kažin kokios kitos padermės atstovai, kalbantys nesuprantama šnekta, nors visi žodžiai iš pažiūros tarsi atitinka žodyno reikšmes. Kalbos kitoniškumas iškyla kaip akimirksninis simbolis, kaip blyksnis tamsoje, išryškindamas tarp mūsų žiojinčią prarają, svetimumą, kurio negali užgrįsti racionalus diskursas. Radikalus ir visiškas kitoniškumas, nors jokio leviniško Kito anapus jo nėra.

    O kas yra? Pilietinės bendrijos griuvėsiai, skurdo visuomenė, sunkus sovietinių laikų palikimas, totalitarinės sistemos suluošinti žmonės, kuriantys ydingas institucijas, savo ruožtu trukdančias normaliai visuomenei atsirasti, ir šitaip įsisukantis užkeiktas ratas. Būtų galima ir toliau vardyti iš esmės beveik teisingus, tačiau tik dalinius paaiškinimus, perteikiančius tik medžiagines ir veikiamąsias priežastis, bet ne esamos padėties prasmę, kurią užčiuopė pirminis potyris, ilgainiui įgijęs prasminės, o veikiau – beprasmybinės epifanijos pobūdį: „Tai – pralaimėjimas. Dabar šie žmonės mus lydės visą laiką“.

    Suprantu, kad imu kartotis dar įkyriau negu Katonas Senasis, kuris visas savo kalbas Romos senate, kad ir apie ką jos būtų buvusios (pavyzdžiui, žemės ūkio klausimais), kaip žinia, baigdavęs vis tais pačiais žodžiais: Ceterum censeo Carthaginem delendam esse – „Be to, manau, kad Kartagina turi būti sugriauta“. Tačiau tai, ką čia bandau aprašyti, ne mažiau realu ir apčiuopiama dėl to, kad apie tai jau kalbėta.

    Susiskaldymo kontūrai labiausiai išryškėja santykyje su centriniu pastarojo meto istoriniu įvykiu – Nepriklausomybės atkūrimu. Tas įvykis nulėmė Lietuvos dabartinę politinę bei egzistencinę apibrėžtį ir atkakliai nesitraukia į plusquamperfectum, pasilikdamas savotiškame perfectum praesens – „praeities dabarties“ laike. (Jei galima kalbėti apie savotišką istorinių įvykių gramatiką.) Nepriklausomybė, viena vertus, suteikdama laisvo ir naujo apsisprendimo praeities atžvilgiu galimybę – „atgailos“ ir „atsivertimo“ galimybę, – kita vertus, reikalaudama apsispręsti, užaštrino ir į vieną istorinį tašką sutraukė santykio su sovietine tikrove problemą.

    Kaip prancūzų tautą skaldė prieštaringas santykis su Prancūzų revoliucija, taip ir Lietuvoje (tiesa, menkesniu mastu) panaši poliarizacija yra įvykusi ties riba, kur išsiskiria požiūriai tęstinumo su sovietine praeitimi ir nepriklausomybės atkūrimo vietos pasaulėvaizdyje klausimu.

    Viena visuomenės dalis, dėl pasaulėžiūrinių, politinių ar socialinių priežasčių prie sovietinės sistemos nepritapusi, priima nelygstamą nepriklausomybės atkūrimo ašiškumą istorijos suvokimui. Tai esmingai naujos epochos, lietuvių tautos autentiškos egzistencijos pradžia, nelygstamai vertingo politinio organizmo gimimas, atstatantis tarpukario Respublikos teisėtumą. Jos išsergėjimas yra pamatinis, besąlygiškas imperatyvas, transcenduojantis bet kokius pragmatinius sumetimus. Iš tokios perspektyvos žvelgiant, sunku įžiūrėti kitokios prasminės konfigūracijos galimybę; neatrodo, kad istorinius įvykius būtų įmanoma interpretuoti kitaip. Jeigu kas ir mano kitaip, tai vien dėl to, kad arba esąs svetimųjų papirktas, arba sovietų suluošintas. Tačiau sovietinis palikimas ilgainiui turėtų nunykti, žmonės turį grįžti į savo „normalų“ būvį – pilietinę visuomenę, pagrįstą moraliai atsakingų, tautiškai susipratusių ir politiškai angažuotų žmonių bendriją.

    Tačiau kitai visuomenės daliai jokio panašaus metafizinio lūžio nėra įvykę. Pastarasis dešimtmetis – tik dar viena fazė gyvenimo tęstinume. Kasdienybės rutina netruko ištirpdyti euforinės 1988–1989 m. patirties – laisvės patirties, taip ir netapusios tikrovės norma. O susidūrusi su sunkumais ir nepritekliais, atmintis retrospektyviai perspalvino tos patirties turinį. Patriotinis pathos ėmė atrodyti nesuvokiamas ir juokingas, galiausiai įkyrus ir erzinantis – juk „prie Sovietų buvo geriau“. Nesugebėjimas suvokti Nepriklausomybės atnešto lūžio radikalumo, jos nelygstamo, pragmatiškai nepamatuojamo pobūdžio liudija du dalykus. Pirma, tam tikrų žmogui kaip moraliai būtybei būdingų gebų neturėjimą. Nenorėti prisiimti galutinės asmeninės atsakomybės už savo likimą, atsisakyti besąlygiško laisvės primato, ryžtantis iškeisti tai į medžiaginę gerovę (tegu tik žodžių lygiu), tolygu atsisakyti pašaukimo autentiškai ir moraliai atsakingai egzistencijai, kuri yra bet kokios pozityvios moralės, dorovinio gyvenimo sąlyga. Antras su pirmuoju glaudžiai susijęs atžvilgis – politinio instinkto nunykimas ar politinės savimonės stoka. Žmogus tiesiog nepakyla iki tokių abstrakcijų kaip „valstybė“, raison d’état, „pilietinė pareiga“ ar pan. Todėl „patriotiškos“ visuomenės dalies apeliavimai į šias kategorijas „apolitiškai“ jos daliai atrodo kaip prieš ją nukreipta klasta: siekis kaip nors apgauti ir nuskriausti, prisidengiant patriotiniais šūkiais ar valstybiniais sumetimais.

    Abi puses sieja tik tai, kad jos priverstos dalytis tomis pačiomis politinėmis struktūromis ir institucijomis. Kova dėl jų kontrolės yra esminis sąlyčio ir konflikto taškas. Dabartinėje situacijoje unikalu ir nauja tai, kad apolitinė dauguma įgijo „politinę“ išraišką per žmones, kurie politikos sferą ir valstybės politines institucijas traktuoja ciniškai ir instrumentaliai – kaip priemonę politinei galiai pelnyti. Jie sugebėjo pritraukti apolitinę daugumą apeliuodami į jos pasibodėjimą politika, skelbdami nepolitinės valstybės idealą – „Gana politikuoti, reikia santarvės ir konstruktyvaus darbo“. (Nors iš tiesų siekiama konkrečių politinių tikslų – sunaikinti ir iš politinės arenos išstumti konkrečius politinius priešininkus.)

    Žinoma, tai toli gražu neišsemia visų politinio santykio galimybių. Užtenka, kad situacijos aštrumas kyla būtent iš šio neužgydomo plyšio visuomenėje. Tik suvokus jo gylį, galima suvokti to, kas įvyko praeitą rudenį, tikrąją prasmę. Dabartinis tradicinės dešinės pralaimėjimas – kur kas daugiau negu politinis pralaimėjimas; tai civilizacinis pralaimėjimas. Pralaimėta pamatinė prielaida – kad visuomeninė santvarka neįmanoma be moralinės sąrangos ir pozityvios moralės.

    Rinkimuose pralaimėjusios jėgos iki šiol ignoravo visuomenės pasidalijimą, palaikydamos iliuziją, kad visuomenė neišvengiamai turės „susiprotėti“, „sugrįžti į vėžes“. Ankstyvoji Nepriklausomybės istorija – ar bent jau konservatyvusis jos skaitymas – buvo nuspalvinti šios kiek mesijinės vilties, kad įvyks kažkas, kas iš pagrindų pakeis esamą situaciją: pasiekus laisvę įvyks metafizinis atsivertimas (neįvyko) arba žmogiškoji prigimtis, nebesaistoma išorinių varžtų, atgaus pirmykštį orumą – deja, įvykiai patvirtino ne Rousseau, o de Maistre’o požiūrį į žmogaus prigimtį. Paskutinė viltis buvo sekuliari euroutopija. Tebėra žmonių, gan nuoširdžiai tikinčių, kad viskas stebuklingai pasikeis „atėjus į Europą“.

    Tačiau dabar jau aišku, jog dešimties metų neužteko, idant homo sovieticus išsivystytų į visavertį „politinį gyvūną“. Šiuo metu svarbiausia nepasiduoti įspūdžiui, kad nieko padaryti nebeįmanoma, lieka susitaikyti su esama padėtimi ir žaisti pagal daugumos diktuojamas taisykles, mėginant įsiteikti „minios žvėriui“. Būtent dabar svarbu neatsisakyti esminės prielaidos – kad visuomeninė tvarka turi būti grindžiama atsakingu jos narių moraliniu sprendimu. Drauge tenka įsisąmoninti, kad tam pasirengusios moralios ir pilietinės daugumos nebus – bent jau artimiausiais dešimtmečiais. Kad ir kas būtų, neleisti nunykti pilietinei mažumai, vyraujančio cinizmo aplinkoje puoselėti moralinę rezistenciją – ko gero, viskas, ką šiuo metu įmanoma – ir privalu – daryti. O tai nėra mažai.

M.Adomėnas
Demokratinės politikos instituto
Patarėjų tarybos narys

Leave a Reply

Your email address will not be published.