Tikriausiai daugelis kasdieną bent kartą išklausome radijo ar televizijos transliuojamas žinias arba perverčiame laikraštį. Pravėrę šias žiniasklaidos duris mes kasdieną patenkame į informacijos verpetus, kuriuose pagrindinių naujienų antraštėse vyrauja skandalai. Reikšmingi įvykiai neretai nepastebimi, procesų prigimtys lieka paslaptimi, o jų vertinimai politizuojami ir poliarizuojami iki kraštutinumo: “Williams” yra mūsų viltis ir išsigelbėjimas”, – skelbia vieni; “Williams” reikia išvyti”, – prieštarauja antri; “Mokyklų reformą reikia sustabdyti”, – tvirtina vienas įtakingas balsas; “Ne, ją reikia užbaigti”, – prieštarauja kitas autoritetas.
Tokių pavyzdžių grandinę būtų galima tęsti ir tęsti. Tačiau norėčiau paklausti: ar šiuose kasdieninės skandalizuotos faktografijos srautuose esame aptikę pakankamai vieną ir kitą poziciją grindžiančių argumentų, kad iš jų galėtume susidaryti ir savo argumentais, o ne emocijomis ar simpatijomis grindžiamą nuomonę? Ko gero, argumentų kaip tik ir trūksta. Triukšmą ir emocijas girdime, o vietos ginčininkų argumentams žiniasklaidai nebelieka.
Matyt, taisydama padėtį, žiniasklaida vis dažniau pasigauna kokį nors ekspertą, kuris, deja, vėlgi dažniausiai nekviečiamas aptarti vienos ar antros pozicijos argumentus, bet prašomas parašyti ginčininkams po pažymį. Kur, kokiose galvose ir kodėl gimsta vieni ar kiti mus visus liečiantys sprendimai? Kaip jie pakeis mūsų gyvenimą po metų ar po 5-erių? Visa tai mums lieka nepažintu žemynu. Tad politikos ir valstybės valdymo sfera visuomenei atrodo labai tolima, sunkiai suvokiama, atsiribojusi mūro sienomis. Tik žurnalistai kasdieną užkopia į tuos svaiginančius valdžios valdymo pašlaitus, kad kartas nuo karto parneštų tautai vieno kito skandalėlio iš Olimpo nuotrupas, kurių prigimtis, deja, net ir jiems lieka neaiški. Atrodo, būta ten, kur retas kas patenka, tačiau tesugeba parnešti paskalas. Ar ne todėl politikos sfera visuomenei darosi vis nuobodesnė? Ir nenuostabu. Pilietis, jo interesas ir protas yra pašalinti iš politikos sferos. Kasdieninė patirtis nemoko jo viešųjų sprendimų sferoje ieškoti argumentų ir statydintis nuosavą argumentacijos rūmą. Geriausiu atveju pamoko perdėtai emocionalių reakcijų, įpratina pasikliauti dažnai vienpusiškais ekspertų vertinimais.
Dėl šių aplinkybių politinę kultūrą, kuri tarpsta žiniasklaidoje ir kuri atsikartoja visuomenės sielose ir galvose, tektų pavadinti politologijoje plačiai žinomu parapijinės kultūros vardu. Geriausiu atveju – pavaldinių kultūra. Šie du politinės kultūros tipažai pažymi silpną visuomenės orientavimąsi politikos procesuose, pasyvumą ir nesuformuotos pilietinės /…/ dalyvavimo kanalus, kuriais visuomenė mokėtų, norėtų ir galėtų išreikšti savo nuomonę valdžios institucijoms. Iš tokios negalios suprasti politikos procesus ir kyla nemažos visuomenės dalies noras iš valdžios laukti išganytojiškų sprendimų. Ne veltui politologai, filosofai vis dažniau prabyla apie vertybių nuoslūgį ir politinės kultūros krizę, skatina ieškoti išeičių, atrasti naujus būdus sumažinti tarp visuomenės ir valdžios institucijų tvyrančią nepasitikėjimo bedugnę.
Ypač palankią dirvą tam sukuria naujausios internetinės technologijos. Štai pavyzdys: kompiuterizuota visuomenės dalis už savaitės pagaliau įgaus pirmą šiuolaikišką galimybę aktyviai dalyvauti kuriant Lietuvos ūkio plėtros strategiją. Piliečiai galės ne tik susipažinti su ekspertų kuriama strategija, bet ir aktyviai dalyvauti teikdami pasiūlymus ir atsakinėdami į ekspertams rūpimus klausimus. Tai yra nauja ir daugeliui dar neįprasta, tačiau naujovės taip greit prigyja, kad be jų mes nebegalime apsieiti.
Kitas pavyzdys: internetas įgalino kompiuterizuotus piliečius gauti pačią šviežiausią informaciją (faktiškai iš bet kurios valstybinės institucijos), ją palyginti su užsienio pavyzdžiais. Dar daugiau. Ji sukuria naujus būdus valdžios institucijoms bendrauti su visuomene, atsiklausti jų nuomonės. Tie, kas skaito internetinius laikraščių variantus, tikriausiai pastebėjo, kad neretai internautų parašyti straipsnių komentarai būna svaresni už pačius straipsnius. Taip internetinė žiniasklaida tampa atviresnė visuomenei.
Gražiausias to pavyzdys – “Lietuvos ryto” keliamas skandalas dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos atliktos kratos. Internetinės visuomenės reakcija labai jau skiriasi nuo to, kaip tai norėtų matyti dienraštis. Tad naujausios internetinės technologijos atveria tikrai naujus pilietinio dalyvavimo kanalus ir reikia mums jais pasinaudoti.
Kęstučio Masiulio komentaras Lietuvos radijas, 2001 12 13