Žiniasklaidoje ir kairiajame politikos flange jau dvi savaitės netyla aistros dėl generolo Kronkaičio kalbos JAV lietuvių fronto “Bičiuliai” surengtoje konferencijoje. Aistros kaista, tačiau nujaučiu, kad daugelis diskutantų ir kaltintojų generolo kalbos nėra akyse matę ir save kaitina tik keliomis jos nuotrupomis, kurios, beje, generolo puolimui irgi neduoda jokio peno. Sriubos neragavę piktinasi jos netinkamu skoniu. Demokratijos ir sąžiningumo pamokų nelankę to mokslo moko visuomenę. Tai taip būdina mūsų pusiau raštingai politikuotojų klasei ir pasipūtusiai neva visažinančiai žiniasklaidai.

Kronkaičio padaryta konferencijoje pranešimo centrinė ašis – Lietuvos saugumą įtakojantys tarptautiniai įvykiai ir vidinio gyvenimo veiksniai. Tekste dominuoja teigiami lietuviškų realijų vertinimai: pagyrimai Lietuvai už ženklią pažangą visose srityse su minimaliais problemų įvardijimais, kurie ir užkliuvo keliems žiniasklaidininkams ir politikams. Vienok yra akivaizdu, kad kalbant apie valstybės saugumą būtina įvardinti ir saugumo grėsmes, ir jas generolas kalboje aptarė iš esmės tik bendriausiais bruožais, sakyčiau, net pernelyg aptakiai ir švelniai. Net tos iš konteksto iškirptos 2-3 Kronkaičio teksto citatos tebuvo vidinių problemų įvardijimas.

Tad kas iš tikro yra leistina ir neleistina karininkui? Nusižengė ar ne generolas? Ieškant atsakymų į šiuos klausimus politinių argumentų neužtenka. Žvilgtelėkime į Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir Karo tarnybos įstatymus. Jame atrasime tik tris draudimus kariškiams: pirma, draudžiama kariškiams būti partijų nariais. To draudimo generolas nepažeidė. Antra, neleidžiama jiems aktyviai dalyvauti politinių organizacijų, mitingų ir kitose viešuose veiksmuose, kuriais tiesiogiai remiama politinė partija. Konferencija buvo nepartinė, ji nebuvo mitingas ir nerėmė jokios partijos. Trečia, kariškiams neleidžiama daryti politinius pareiškimus, publikuoti straipsnius ar kalbas, kuriose viešai reiškiamas nesutikimas demokratiškai išrinktos valstybės valdžios paskelbta ir vykdoma politika ar viešai keliami politiniai reikalavimai valstybės valdžiai. Kronkaitis nei žodžiu, nei savo kalbos prasmėmis nepažeidė ir šio draudimo, nes pakritikavęs sovietinio mentaliteto pėdsakus mūsų tautos sąmonėje arba nomenklatūros įtaką ekonomikoje jis gi neteigė, kad tai yra oficialios politikos tikslai. Greičiau atvirkščiai, kad tai yra kliūtis šiai politikai plėtotis.

Tačiau dėl ko tas triukšmas? Triukšmas, matyt, kilo visų pirma iš kai kurių žiniasklaidininkų naivoko demokratijos suvokimo, paremto mintimi, kad kariškiai turėtų būti absoliutūs tyleniai, neturintys teisės pasisakyti jokiu klausimu. Beje, tokia naivi nuostata, jeigu ją pavyktų realizuoti, vestų prie itin pavojingų padarinių. Kariškiai turi būti ir giliai išsilavinę, ir sąmoningi, ir ypač pilietiški asmenys. Tik tokia kariuomenė yra nepavojinga demokratijai.

Lietuvos ir pasaulio saugumo problemoms neabejinga kalba Kronkaitis kaip tik ir pateikė pilietiško kario pavyzdį. Ir antra, triukšmu, matyt, bevelija pasinaudoti ir politikai, norintys generolo vietoje matyti jiems artimesnį veidą. Tad eilinį kartą stebime garsingą politinių aistrų burbuliavimą tuščiame argumentų puode.

Tuo pat metu su pilietine Kronkaičio pozicija ir jo mintimis, ir analitiniais argumentais, atvirkščiai, kaip tik norisi sutikti. Ar kas gali paprieštarauti jo minčiai, kad Lietuvos valstybėje teisėtvarkos grandys dar tebėra silpnos, o gal jos stiprios, o gal klydo generolas teigdamas, kad sovietinės nomenklatūros politinė ir finansinė įtaka yra pagrindinė kliūtis verslo plėtrai. Pirštais jis gi nenurodė nomenklatūros lizdo, nomenklatūrininkams partinių antpečių neprisiuvo.

Tačiau šią generolo išsakytą mintį jau ne kartą ir ne du savo magistro darbuose ir daktaro disertacijose yra apgynę jauni politikos magistrai ir mokslo daktarai, apie tai yra parašyta daugybė straipsnių. O pagaliau ar mes patys nejaučiame, kad mūsų pažangą vis labiau stabdo mūsų pačių nesugebėjimas atsisveikinti su praeitimi. Nomenklatūra juk nėra jokia prigimtis, duota visiems laikams. Bet ji nėra ir tik istorijos muziejaus eksponatas. Ji tebėra nesunykęs gyvavimo visuomenėje, jos parazitavimo būdas, patronažinis reikalų tvarkymo būdas. Beje, ar tai tik ekskomunistų bėda? Kaip norėtųsi, kad artėjant Vasario 16-jai lyg kokiam kompartijos suvažiavimui galėtume paskelbti nomenklatūrinio buvojimo mūsų visuomenės susinaikinimo pabaigą. Bet, beje, to padaryti mes negalime.

Ir galiausiai panegirikos Lietuvai kupinoje savo kalboje generolas vis apgailestavo, kad teisingumo ir sąžiningumo principas Lietuvoje dar nėra neginčijama vertybė. Ši frazė taipogi užkliuvo naivokiems teisybės gynėjams. O gal jie teisūs? Gal sąžiningumo principas jau neabejotinai yra mūsų visuomenės vertybė? Na gerai, ne visų, bet bent daugumos vertybė jau yra? Ar bent dauguma mūsų tiek metų mokiusius apvogti kolūkius, išnešti gamyklas, “prichvatizuoti” fabrikus ir laikraščius, meluoti ir gudrauti, – ar jau to mokslo atsikratėme ir toj apsivalymo dirvoje jau pasėjome teisybės ir sąžiningumo sėklas? Tad atsakykime sau.

Kęstučio Masiulio komentaras “Lietuvos radijas”, 2002 02 14

Leave a Reply

Your email address will not be published.