Kartą manęs užklausė, kas yra svarbiau: gebėjimas analizuoti reiškinius ir atrasti juose glūdinčias priežastis ar mokėjimas iš jau žinomų principų ir patirties prognozuoti ateities scenarijus? Teoriškas atsakymas į tokį klausimą yra labai paprastas: prognozė yra ne kas kita, kaip į ateitį nukreiptas ir teorija besiremiąs aiškinimas, kitaip tariant, adekvatus ateities suvokimas glūdi giliame dabarties išmanyme. Paaiškinti tai studentui buvo lengva, tačiau nepalyginamai sunkiau tą teorinį žinojimą pritaikyti mūsų politinės tikrovės išaiškinimams. Tikrovė žymiai sodresnė už bet kokią teoriją.
Pažvelgę į mūsų kasdienybę, pastebime, kad simetrijos tarp praeities aiškinimo ir ateities prognozavimo joje nėra, kaip nėra simetrijos tarp praeities, dabarties ir ateities. Laikraščiai, knygos – pilni šios dienos nuotraukų, esama nemažų praeities studijų, tačiau net pati netolimiausia ateitis mums lieka neįveikiama, ji ateina savarankiškai, lyg nelauktas svečias ir visai jau ne kaip mūsų pastangų rezultatas. Kodėl? Ką žinome apie ateitį?
Žinome, kad einame į NATO, Europos Sąjungą, kad švęsime Mindaugo jubiliejų, tačiau taip pat suvokiame, kad iš esmės į ateitį einame stichiškai, lyg neturėtumėm jokių žinių ir gebėjimų ją įtakoti, tad ne veltui jau 10-metį girdime dejones, kad klaidžiojame aklai be strateginio plano ir lyg beraščiai aborigenai laukiame savaime pasisėsiančio ir bręstančio derliaus. Tačiau, kita vertus, taip retai bepasitaikančias teoriškai ir idėjiškai apvaisintas ateities idėjas, scenarijus, kurių taip berods mes troškome, mes tuoj pat, neįsigilinę į argumentus, nušvilpiame ir atmetame. Štai pavyzdys.
Ekspremjeras Andrius Kubilius ir Žinių ekonomikos forumas jau kuris laikas kalba apie būtinybę Lietuvai priimti žinių ekonomikos scenarijų. Prieš kurį laiką jis jau pateikė ir tokios ekonomikos kūrimo Lietuvoje strateginius metmenis. Buvo pasiūlytas Lietuvos 15-os metų ateities scenarijus, suprojektuota šaliai ori vieta tarp kitų kraštų, kuriuose jau sparčiai įsigali žinių ekonomika, o visuomenėj – sparti pažanga, greita gerbūvio plėtra. Kadangi sudėtingame žinių ekonomikos scenarijuje nėra kalbama apie jokias pompastiškas Valdovų rūmų statybas arba aikščių išasfaltavimą neva Mindaugo karūnavimo garbei, tai jo gilios idėjos liko ne tik žiniasklaidos neišgirstos, bet ir politikų nesuprastos. Ir tai nėra nuostabu, nes biotechnologijos perspektyvų realumą, lazerių inžinerijos plėtros galimybes suvokti nepalyginamai sunkiau nei išnykusių Valdovų rūmų modernių statybų projektų vingrybes.
Šioje perspektyvoje atsiveria itin nemalonus vaizdas: ne tik visuomenė, ne tik žiniasklaida, bet net ir politikai nepajėgia nei suvokti, nei analizuoti konceptualių strateginių idėjų, nors tokia veikla turėtų būti jų pirmaeiliu darbu, o tokie sugebėjimai strategiškai modeliuoti – esminiais jų gebėjimais. Nesunku juk suvokti, kad netgi ir metinio šalies biudžeto tvirtinimas nepavirstų skylėtos antklodės tąsymu, jeigu šalyje egzistuotų aiškūs ir išdiskutuoti ilgalaikiai prioritetai ir logiškas planas jiems realizuoti.
Deja, seno sukirpimo politikų bejėgiškumas čia tampa itin akivaizdus. Suabejosi naujoviškomis idėjomis, gali apsijuokti, pritarsi, reiks pinigų, ir vėl gali suklysti, o suvokti modernias strategijas ar jas plėtoti nebeužtenka parako. Teoriškai svarstyti, projektuoti ateities galimybę yra nelengva, bet ateitį suvokti senoviškai, kaip būsimųjų jubiliejų grandinę, yra paprasta. Bet juk taip iki šiol mes mąstėme ištisus dešimtmečius. Pamenate, SSSR – 50-metis, 60-metis, Lenino jubiliejus, tautos vado Smetonos gimtadienis, tad ir kūrėme tomis progomis planus, kaip geriau pasitikti šiuos jubiliejus išasfaltuotomis gatvėmis ir pastatyti liaudies sporto rūmus ar ąžuolais išpinti arkas. Kurgi tie naujoviškai mąstantys politikai? Kurgi tie proto amžiuje protu paremti strateginiai šalies plėtros planai?
Ar kas pasikeitė? Tik jubiliejų pavadinimai, tad ir bandome ateitį matuoti jubiliejais, o iš tikro – pastatais ir tiltais, taip pridengiant savo bejėgiškumą kitaip susiliesti su mums visiems šventais praeities vardais. Deja, tuo mes nei juos pagerbiame, nei ateitį pamaitiname dabarties energija.
Šventi yra jubiliejai, ir nedrįstu neigti jų svarbos, bet juk, anot poeto, “geresnio paminklo didvyriams nebus kaip vykdymas jų idealo”. Tad ir tikro gal verčiau pradėkime jubiliejus pažymėti ne tik dėdami pamatus Valdovų rūmams, ne nostalgiškomis romantizuotomis pagyromis senovės Lietuvai nuo jūrų iki jūrų, bet labiau klodami pamatus tokios Lietuvos, kurios modernizacijos projektas būtų pripažįstamas ir gerbiamas, kaip pati energingiausia modernizacijos strategija pasaulyje. Pasipuikuoti prieš turistus tuo, be abejo, bus sunkiau. Tai ne taip vaizdu kaip neva Valdovų rūmai iš stiklo ir gelžbetonio, bet juk žinių ekonomikos rūmai, jei tik juos pastatyti pajėgtume, būtų ne valdovams, ne praeičiai paliaupsinti, bet mums, mūsų artimiausiai ateičiai, tiksliau sakant, tai būtų mūsų rūmai, rūmai mums jaukiai įsitvirtinti artimiausioje ateityje, rūmai gyventi taip komfortiškai toje ateityje, kad praeitis mums tebūtų tik stiprybės šaltiniu, bet ne vienintele paguoda.
Kęstučio Masiulio komentaras Lietuvos radijas, 2001 11 15