Praėjusią savaitę dvyliktoji šalies Vyriausybė, susirinkusi į paskutinį posėdį, atsisveikino su savimi. Trylika jos ministrų išklausė giriamąją premjero kalbą apie savo nuopelnus Lietuvai. Idant Lietuva jų nuopelnų neužmirštų, dvyliktosios Vyriausybės ministrai ir jos vadovas įsiamžino prašmatnioje knygoje.
Beveik 300 puslapių brangaus popieriaus, įkvepiančios šviesaus rytojaus kūrimo nuotraukos, ant titulinio lapo – Algirdo Brazausko paaiškinimas: “Ši knyga – tai mūsų bendros veiklos ir tikslų metraštis”. Gražu ir miela.
Dvyliktosios Vyriausybės pirmtakės po savęs giriamųjų metraščių nepalikdavo. Matyt, buvo šiek tiek kuklesnės. Tiesa, ši Vyriausybė kai kuriais atžvilgiais – išskirtinė. Ją sudariusios partijos pastaruosius Seimo rinkimus pralaimėjo – negavo nė ketvirtadalio vietų Seime, bet vadovauti būsimam ministrų kabinetui paskirtas tas pats premjeras. Daugumą ministrų į naująjį kabinetą taip pat deleguoja ankstesniąją Vyriausybę formavusios partijos. To dar Lietuvoje nėra buvę. Keičiasi parlamentai, kinta rinkėjų simpatijos, tačiau tai, kas amžina ir tvaru politinių permainų tėkmėje, išlieka: ministro pirmininko uola, Vyriausybės politinės sietuvos. Exegi monumentum!
Dvyliktoji šalies Vyriausybė dar ypatinga tuo, kad išsilaikė daugiau nei trejus metus. Tai metraščio vertas rekordas. Jis gali liudyti valdančiosios koalicijos ir ją sudariusių partijų vidaus stabilumą, bendradarbiavimo Seime ir ministrų kabinete darnumą. Nei Demokratinės darbo partijos, nei konservatorių ir krikdemų vyriausybių laikais tokios darnos ir stabilumo nebuvo.
Tačiau yra ir tamsioji šio Vyriausybės bei valdančiosios koalicijos stabilumo pusė. Ji gali liudyti dvi nerimą keliančias aplinkybės. Pirmoji – tai valdžios sugebėjimas kontroliuoti ir slėpti kompromituojančią medžiagą bei daryti savanaudišką įtaką politinę korupciją ir kitokius nusižengimus tiriančioms valstybės žinyboms. Antroji – valdžios viršūnių turimi neviešos informacijos svertai, kurie gali būti naudojami neklusniems bendražygiams arba pernelyg uoliems opozicijos politikams “nuraminti”. Žinoma, šios aplinkybės, kol neįrodytos, tėra viso labo tariamos. Tačiau žiniasklaidoje būta nemažai pranešimų, kurie verčia susimąstyti apie nereklamuojamas socialdemokratų ir socialliberalų valdžios ilgaamžiškumo priežastis. Galbūt jų Vyriausybė iš tikro dirbo skaidriai – be prasižengimų ir skandalingų nuopuolių. O gal ji gyvavo ilgai ir užsitikrino tęstinumą kaip tik todėl, kad turėjo neskaidrių svertų skaidrumo įvaizdžiui susikurti?
Dvyliktoji Vyriausybė linkusi prisiskirti sau nuopelnus už Lietuvos įstojimą į NATO ir Europos Sąjungą. Reikia pripažinti – ji nuveikė nemažai, kad ties finišo atkarpa šie svarbūs žingsniai būtų žengti nesuklupus ir greitai. Tačiau gavęs taiklų kamuolio perdavimą ties tuščiais vartais džiaugtis, kad įmušei įvartį, turėtum kartu su tais, kurie sukūrė įvarčio galimybę. Šiuo atžvilgiu turime pripažinti, kad integracijos į Europos Sąjungą ir ypač NATO kelyje Lietuvos dešinieji nuveikė nė kiek ne mažiau, o gal ir daugiau nei kairieji.
Prieš penkerius metus A. Brazauskas viename interviu sakė nemanąs, kad NATO geriausiai užtikrintų Lietuvos saugumą. Kaip geros saugumo politikos pavyzdį jis tada pateikė Suomijos neutralumą. Ir nors būtent prezidentas A. Brazauskas įteikė prašymą dėl Lietuvos priėmimo į NATO, nuosekliausiai iniciatyvą šiuo klausimu nuo praėjusio dešimtmečio vidurio rodė konservatoriai, o ne socialdemokratai ar socialliberalai. Pastarieji prieš keletą metų net siūlę, nepaisant stojimo į NATO, mažinti finansavimą krašto apsaugai.
Lietuvos narystė Europos Sąjungoje taip pat nėra tik vienos Vyriausybės ar partijos nuopelnas. Bepigu žengti žingsnį, kuriam pritaria kone trys ketvirtadaliai valstybės piliečių. Tai tas pat, kas burlaivio kapitonui vaidinti vėją ir girtis, kad jo dėka laivas nestovi vietoje ir plaukia pavėjui.
Apskritai, kad ir kaip save girtų dvyliktoji šalies Vyriausybė, pirmiausia derėtų atkreipti dėmesį į piliečių nuomonę apie ją sudariusias partijas. Per 2000 metų Seimo rinkimus už Socialdemokratų partiją ir Naująją sąjungą balsavo 746 tūkst., per šių metų Seimo rinkimus – 247 tūkst. rinkėjų. Piliečių pasitikėjimas minėtomis partijomis sumažėjo daugiau nei trigubai. Šį rinkėjų įvertinimą dvyliktosios Vyriausybės “metraštis” iškalbingai nutyli.
Vladimiras Laučius
DPI ekspertas, žinių agentūros ELTA redaktorius
Lietuvos radijas, “Savaitės komentaras”
2004 12 07