Prasidėjusios Seimo ir politinių partijų atostogos šį kartą bus neramios. Atsikvėpti po politinio sezono darbų ir ilgai ilsėtis nebus kada, nes reikia skubiai rasti išganingus sprendimus, galinčius išgelbėti šalies politinę ir partinę sistemą nuo visiško bankroto ir žlugimo. Žinoma, gelbėtis įmanoma tik turint drąsos pripažinti, kad tokie sprendimai verkiant reikalingi. Tačiau bus stiprios ir pagundos vėl eiti lengviausiu keliu. Beprotiška viltis, kad mostelėjus burtų lazdele gal pavyks stebuklingai sugrąžinti palaimingus neatsakomybės laikus, matyt, dar ilgokai įkvėps pastangas žūtbūt užgniaužti korupcijos skandalą.

Turbūt dėsninga, kad vos nuslūgus skandalo sukelto pasipiktinimo ir triukšmo bangai ne vienas politikas, o ir dalis žiniasklaidos, suskubo dėstyti lyg ir neginčijamas, bet visame bylos kontekste kažkodėl gūdžiai skambančias tiesas. Ir toliau įkyriai primenama, kad dar prezidento rinkimų lemiamo turo išvakarėse specialiosios tarnybos privertė kelti klausimą, kas iš tikrųjų valdo valstybę, o kova su politikų korupcija tėra šydas, kuriuo jos dangsto siekius daryti įtaką šalies politiniam gyvenimui. Sunku būtų ginčytis ir su besipiktinančiais tuo, kad byla faktiškai išsprūdo iš teisėsaugos institucijų rankų, o prasidėjęs viešas jos nagrinėjimas nejučia virto savotišku visuomeniniu ar liaudies teismu. Yra krislas tiesos, gal ir nemažas, teiginiuose ekspertų, būgštaujančių, kad panašios gaivališkos tiesos ir teisingumo paieškos gali pažeisti asmens gyvenimo privatumą ir net apskritai pamatines žmogaus teises.

Ir vis dėlto tokie formaliai lyg ir teisingi samprotavimai atrodo kažkokie bejėgiški. Menkai tikėtina, kad į juos palankiai ir pritardama įsiklausys dauguma šalies piliečių. Mat jie greičiau primena beviltišką mėginimą vėl suvaryti į butelį iš jo išleistą džiną. Juk vargu ar skandalas būtų nors kiek ilgiau prikaustęs visuomenės dėmesį, jeigu būtų atskleidęs tik tai, ką ir taip seniai žinojo ar bent jau nujautė visi – kad šalyje egzistuoja politinė korupcija. Įvyko kur kas didesnis ir svarbesnis dalykas – kaip niekada aiškiai atsiskleidė ir tapo matomi esminiai valstybės valdymo principai, taigi ir jos prigimtis. Dabar jau nesvarbu, kaip bus nubausti, pasmerkti, o gal ir išteisinti korupciniais ryšiais įtariami Seimo nariai ir kiti valstybės pareigūnai. Pagarsinta bylos medžiaga neleidžia abejoti, kad mūsų šalyje egzistuoja milžiniškas atotrūkis tarp formaliai deklaruojamos demokratijos ir to, ką galima pavadinti slaptaisiais valstybės valdymo mechanizmais ir svertais. Šis atotrūkis reiškia tai, kad piliečiai praktiškai neturi galimybių rimčiau kontroliuoti renkamos ir turinčios jiems atstovauti valdžios veiksmų. Dabar jau net didžiausiems optimistams turėtų būti akivaizdu, kad demokratija mūsų šalyje neturi nors šiek tiek tvirtesnių šaknų. Iki šiol demokratija vadinome kažkokią jos parodiją ar karikatūrą – keliolika metų trunkantį klanų stumdymąsi prie valdžios lovio, vis sunkiau įspraudžiamą į išoriškai gana padoriai atrodančią neva laisvų ir demokratinių rinkimų formą. Galima tik spėlioti, kas atsitiktų su visa ta parodomąja demokratija, jeigu kuris nors iš besiriejančių klanų pagaliau įgytų lemiamą persvarą prieš visus savo konkurentus ir savo rankose sutelktų šalies politinę valdžią. Tad reikalo esmę suprantančiam piliečiui galima kiek patinka kartoti Konstitucijos straipsnį, kad jo šalis yra demokratinė respublika, kurioje valdžia priklauso tautai. Jis vis vien nepatikliai šypsosis ir laikys ją tuo, kuo ji yra iš tikrųjų – neokomunistinės oligarchijos valdomu kraštu.

Gyvenant tokiame krašte neverta per daug stebėtis, kodėl jo piliečiai taip nepatikliai klausosi kalbų apie teisinės valstybės principus ar žmogaus teises. Sveika nuovoka jiems kužda, kad didžiausias kalbų apie liberaliosios demokratijos vertybes trūkumas ne tas, kad jos klaidingos, o tas, kad beveik nesusijusios su kasdienio gyvenimo tikrove. Pavyzdžiui, kaip tokias kalbas turi vertinti žmogus, neatgaunantis savo žemės vien todėl, kad į ją “investavęs” įtakingas Darbo partijos veikėjas kažkodėl šventai įsitikinęs, kad iškilus klausimui dėl šios žemės priklausomybės sąlygas turi diktuoti būtent jis, o ne tikrasis ir teisėtas sklypo savininkas? Tuo tarpu Lietuvos valstybė, privalanti tokias bylas spręsti nešališkai ir teisingai (prireikus net jėga), bejėgiškai tyli. Tad natūralu, kad kiekviename žingsnyje susiduriantis su stipresniojo ir įtakingesniojo savivale bei matantis valstybės bejėgiškumą pilietis pradeda manyti, kad šnekos apie demokratiją ir jos laiduojamas teises yra nuo tikrovės atsieti papirktų ekspertų svaičiojimai, bejėgiškas moralizavimas arba, blogiausia, ciniška retorika, dangstanti visur jo tykančius melą ir apgaulę.

Reikia pripažinti, kad mūsų dienomis ne visada prasčiokas pilietis atrodo kvailas, palyginti su jam civilizacijos vertybes skiepijančiais politikos ar teisės žiniuoniais. Tarkime, jis išdėsto iš principo teisingą mintį, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą, o per didelis viešumas bet kurioje baudžiamojoje byloje gali tik pakenkti jos tyrėjams ir dalyviams. Tačiau ką apie tokį viešumą turi mąstyti pilietis, karčios asmeninės patirties įtikintas, kad gyvena šalyje, kurioje nepriklausoma nuo politikų teisėsauga egzistuoja tik popieriuje? Jis ne be pagrindo būgštauja, kad net didžiausią reikšmę visuomenei turinti byla tokioje šalyje bet kada gali būti užgniaužta. O argi nesibaigiantys politikų ginčai, kas turi skirti teisėsaugos institucijų vadovus, bei pastangos žūtbūt jais padaryti “savus” nerodo, kad toks pilietis toli gražu nėra naivus?

Dabar, kai kortos atverstos, politikams trauktis nebėra kur. Jie turi rinktis – pradėti žaisti sąžiningai ar senu įpročiu sukčiauti toliau. Deja, neseniai premjero išdėstyta nuomonė, jog visas skandalas tėra mėginimas sukompromituoti vadinamąsias tradicines partijas, verčia įtarti, kad antrąja prigimtimi tapęs įprotis sukčiauti vėl pasirodys stipresnis už sveiką protą ir net politinį savisaugos instinktą.

Pagarsinta bylos medžiaga neleidžia abejoti, kad mūsų šalyje egzistuoja milžiniškas atotrūkis tarp formaliai deklaruojamos demokratijos ir to, ką galima pavadinti slaptaisiais valstybės valdymo mechanizmais.

Vytautas Radžvilas
DPI Prezidentas
“Veidas”
2004 08 05

Leave a Reply

Your email address will not be published.