Apmusiję žiniasklaidos akiniai

XX amžiaus revoliucionierių „auksinė taisyklė“ skelbė, kad valdžios užgrobimas prasideda nuo telegrafo perėmimo. Kas kontroliuoja informaciją, tas kontroliuoja valstybę. Šiandieniame pasaulyje telegrafas tapo istoriniu reliktu, o visiškai kontroliuoti informacijos nesugeba net tokie autoritarai kaip Lukašenka ar Husseinas. Žiniasklaidos priemonių gausa bei techninės galimybės niekais paverčia cenzorių pastangas. Kiekvieno žmogaus galimybė gauti necenzūruojamą informaciją neretai vadinama didžiausiu šiuolaikinės demokratijos pasiekimu.

Kita vertus, turbūt nėra kito tokio daugiaveidžio žodžio kaip „laisvė“. Dažnai šiuo žodžiu vadiname net tai, kas ne tik neišlaisvina, bet sukausto, paralyžiuoja žmogaus mąstymą. Pranykus, bent jau iš dalies, išorinei cenzūrai, šiuolaikinė žiniasklaida pati tampa pavojingu vidinės mąstymo cenzūros mechanizmu. Turiu galvoje pirmiausia tai, kad žiniasklaidos vaidmenį mūsų gyvenime sunku pervertinti. Nors patys žurnalistai apsimestinai kukliai tvirtina, jog jie tėra tarpininkai, kurie perteikia kitų nuomones, jog žiniasklaida tėra mūsų gyvenimo veidrodis, iš tiesų masinės informavimo priemonės šiandien ne tik mums uždeda akinius, paryškinančius vienas detales bei paliekančius anapus regos lauko kitas, tačiau taip pat primeta savo vertinimo standartus ar net daro stiprų psichologinį spaudimą gyventi pagal žurnalistų sukonstruotą gyvenimo būdą.

Lietuvoje žiniasklaidos akiniais itin pasitikima. Daug labiau nei gilesnes demokratines tradicijas turinčiose Vakarų valstybėse. Jokiu būdu tai nereiškia, kad mūsų žiniasklaida kokybiškesnė. Priešingai, mūsų didieji dienraščiai didžiąja dalimi primityvūs ir bulvariniai, daugumai žurnalistų kalbos apie jų pilietinę atsakomybę kelia juoką. Beribis pasitikėjimas žiniasklaidos pateikiamu pasaulėvaizdžiu atveria dideles manipuliacijos galimybes.

Formaliai tvirtinama, kad žiniasklaida mūsų valstybėje siekia būti „teisinga, tiksli ir nešališka“ (Visuomenės informavimo įstatymas). Deja, realiai žiniasklaida yra tapusi verslu, kur daugiausia rūpinamasi pelnu, o ne žmonių teise gauti informaciją. Dėl didesnio pelno neretai aukojama sąžinė, pilietinė atsakomybė. Riba tarp objektyvios informacijos, nuomonių ar net paslėptos reklamos yra pavojingai nusitrynusi. Dabartinio Lietuvos prezidento įvaizdžio kūrėjai ypač veiksmingai išnaudojo didžiųjų žiniasklaidos priemonių savininkų godumą. Vieša paslaptis, kad bent kelios visuomenės informavimo priemonės per pastarąjį pusmetį tapo paprasčiausiai propagandos ruporais.

Žiniasklaidos akiniai dažnai virsta kreivais veidrodžiais ne tik politikos srityje. Teko girdėti ne apie vieną atvejį, kai populiarus leidinys reikalavo paramos iš verslininkų, gąsdindamas, jog priešingu atveju jų įmones užgrius kritinių publikacijų lavina. Dar vienas pavojingas dalykas – tai, kaip žiniasklaida pateikia tokius dalykus, kaip patriotizmas, dorovė, pilietiškumas, vertybiniai įsipareigojimai. Apie dvasines vertybes rašoma pašaipiai arba labai paviršutiniškai. Žiniasklaida yra susikūrusi savą „idealaus informacijos vartotojo“ sampratą, į kurią orientuojasi. „Idealus vartotojas“ – tai žmogus, paniręs į trumpalaikių malonumų srautą, nuolat trokštantis naujų, stiprių potyrių, nesaistomas vertybinių įsipareigojimų bei nesunkiai galintis keisti savo skonį ar įsitikinimus atsižvelgdamas į žiniasklaidos skelbiamos reklamos įtaką. Nors žurnalistai įtikinėja, kad jie paprasčiausiai bando tenkinti žmonių lūkesčius, labai svarbu įsisąmoninti, kad žiniasklaida pati visomis išgalėmis kuria „idealų vartotoją“, kurio poreikiai užtikrina jos komercinę sėkmę. Tokiam žmogui iš tiesų nebereikalinga sąžininga ir įvairiapusė informacija, jam daug jaukiau žiniasklaidos nugrimuotame pasaulyje, kuriame galima maitintis kitų sugromuliuotais produktais.

Valdžių susiliejimo pavojai

Turbūt visi esame girdėję tvirtinimą, kad šiuolaikinėje demokratijoje žiniasklaida atlieka „ketvirtosios valdžios“ funkciją, budriai kontroliuodama tai, kaip dirba kitos trys valdžios. Kas kontroliuoja pačią žiniasklaidą? Specialus savitvarkos mechanizmas, saugantis žiniasklaidą nuo valdžios kontrolės, kita vertus, saugantis ją nuo pagundų tapti manipuliacijos įrankiu. Formaliai žiniasklaidos savitvarkos mechanizmų teisinis pagrindas Lietuvoje yra suformuotas. Priimtas Visuomenės informavimo įstatymas, Seimas ratifikavo Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos rezoliuciją „Dėl žurnalistų etikos“, Europos Tarybos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, žurnalistų ir leidėjų organizacijos priėmė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Bet ar žiniasklaidos savitvarka iš tiesų veiksminga?

Mano įsitikinimu, tikrai ne. Visi matome, kad dauguma žurnalistų liguistai piktai reaguoja į bet kokią kritiką jų atžvilgiu. Net ir svarstymai apie menką žurnalistų pilietiškumą paprastai interpretuojami kaip kėsinimasis į žodžio laisvę. Manau, kad šiandien didesnį pavojų žodžio ir sąžinės laisvei kelia ne siūlymai riboti smurtą televizijos ekranuose ar perspėjimai apie ypatingą kai kurių laidų ar publikacijų lėkštumą, bet veikiau žiniasklaidos lauko virsmas „kovos be taisyklių“ arena.

Tai, kad informacijos pateikimas bei jos interpretavimas didele dalimi priklauso nuo užsakovų dosnumo, tėra viena problemos pusė. Ne mažiau pavojinga ir tai, kad politika, teisėsauga, žiniasklaida ir verslas Lietuvoje susipynė į tvirtą mazgą. Neišrinkti į Seimą politikai nesunkiai persikvalifikuoja į žurnalistus, žurnalistai kovoja ne tik dėl Seimo narių mandatų, bet ir dėl Prezidento posto, o žiniasklaidos priemonių savininkai tiesiogiai nurodinėja žurnalistams, ką ir kaip rašyti. Tokioje situacijoje sunku kalbėti apie tikrą valdžių padalijimą, dar sunkiau pasitikėti, kad visos valdžios dirba bendrojo gėrio vardan, o ne tenkina kieno nors interesus.

Kitokios žiniasklaidos ilgesys

Ar visoms Lietuvos žiniasklaidos priemonėms būdingos išvardintos „ligos“? Tikrai ne. Tačiau turime pripažinti, kad visi didieji dienraščiai, populiariausi televizijos ar radijo kanalai akivaizdžiai kenčia nuo vertybių bei pilietinės sąmonės erozijos. Anapus gerai apmokamų žurnalistinių reportažų regos lauko lieka kitoks gyvenimas, su savo mažomis kasdienybės pergalėmis bei vargais. Apie jį bando rašyti kultūriniai, krikščioniški savaitraščiai ar mėnraščiai, tačiau jų balsas pasiekia labai nedidelį žmonių ratą. Didžioji visuomenės dalis gyvena pasaulyje pagal „Lietuvos rytą“ ar „Respubliką“.

Kas lieka mums, alkstantiems teisingos, sąžiningos, įvairiapusės informacijos, norintiems matyti tikrąjį, nenugrimuotą pasaulį? Naivu tikėtis, kad žiniasklaidos būklę pavyks pagerinti institucinėmis priemonėmis. Pelningų leidinių ar televizijų kanalų savininkai bei čia dirbantys žurnalistai aršiai ir dažniausiai sėkmingai kovoja su bet kokiais jų veiklos apribojimais. Veiksmingesnis kelias – ugdyti žmonių kritinį mąstymą bei sugebėjimą atsispirti manipuliacijoms, rūpintis būsimų žurnalistų pilietine branda. Ne mažiau svarbu patiems rodyti kitokios žurnalistikos pavyzdį. Todėl privalu įveikti kultūrinės, religinės žiniasklaidos vidinį susiskaldymą, atleisti buvusias skriaudas. Tarpusavyje besiriejanti kultūrinė žiniasklaida tekelia pašaipą, o ne įkvepia viltį. Tik sutelkę visas jėgas galime išsiveržti iš marginalinių pozicijų. Išlikime skirtingi, bet turintys vieną tikslą bei įsipareigojimą Dievui bei sąžinei. Popiežius Jonas Paulius II ne kartą yra pabrėžęs, kad visuomenės informavimo priemonės gali tarnauti tiek gėriui, tiek blogiui. Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, taip pat nuo sugebėjimo solidarizuotis bendrojo gėrio vardan.

Andrius Navickas
DPI ekspertas
“Atodangos”, “XXI amžius” priedas
2003 03 28

Leave a Reply

Your email address will not be published.