Politinių partijų krizės Lietuvoje nėra, neseniai pareiškė Seimo pirmininkas, Naujosios sąjungos lyderis Artūras Paulauskas. Dar galėjo pridurti, kad jo vadovaujama Naujoji sąjunga yra populiariausia šalyje partija ir kad ji nugalės per artėjančius Seimo rinkimus. Reikia turėti lakios vaizduotės, kad nematytum Lietuvą krečiančios partijų krizės arba tikėtum Naujosios sąjungos pergale.

Politinės vaizduotės šiuo atveju, matyt, netrūksta, tačiau trūksta politinės atsakomybės ir išminties. Kaip gali Seimo vadovas ir vienos iš valdančiųjų partijų pirmininkas ramiai aiškinti, esą partijų krizės nėra, kai politinės korupcijos požymiai badyte bado akis? Juk aišku, kad gėdingi parlamentarų pokalbiai su verslininkais, finansinė parama už priimamus įstatymus, partijų juodosios buhalterijos yra anaiptol ne Vytenio Andriukaičio, Vytauto Kvietkausko ar Arvydo Vidžiūno problema. Tai bendra partijų problema, kurią jos pačios sukūrė ir kurios nesiteikė spręsti. Vadinamosios “tradicinės” partijos, būdamos valdžioje, deramai nesutvarkė partijų finansavimą reglamentuojančių teisės aktų. Į ekspertų raginimą kuo greičiau tai daryti jos neatsižvelgė. Dabar išgyvena tai, ko nusipelnė – krizę.

Ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas pajėgus tik skėsčioti rankomis, klausdamas, kas valdo šalį, arba ūmai prieidamas išvadą, kad gyvenimas – žiaurus. Liberalcentristų pirmininko Artūro Zuoko reputacija apskritai beviltiška – tokia ji atrodo net liberalų partijos senbuviams. “Tradicinių” partijų vadovų – tiek valdančiojo A. Paulausko, tiek opozicinio Andriaus Kubiliaus – laikysena kartais primena dainelę: “viskas gerai, puikioji markize”. Tarytum ne jie vadovavo į korupcijos skandalą įsivėlusioms partijoms, tarytum ne jie stovėjo prie krizių krečiamos ir populizmo užtvindytos valstybės vairo.

Tačiau Seimo pirmininkas partijų krizės nemato. Jam atrodo, kad viskas gerai. Jam nepatinka, kai Lietuvos partijos kaltinamos idėjų stoka. Jis tvirtina, kad idėjų jos turi. Tačiau idėjų gali turėti ir idiotas. Žinoma, idioto idėjos bus idiotiškos. Ar tai privalumas, kuriuo verta girtis? Kadaise buvęs konservatorių premjeras, mėgęs kalbėti apie “modernųjį konservatizmą”, televizijoje buvo paklaustas, kas tai yra. Jis atsakė: “modernusis konservatizmas – tai gyventojų pajamų didinimo politika”. Jei tradicinės partijos iki šiol gali pasigirti tik tokiomis, atsiprašant, “idėjomis”, tai artimiausius ketverius metus pelnytai galės jas aptarinėti ant atsarginių suolelio.

Ar daug žmonių Lietuvoje ką nors žino apie vadinamąjį “nacionalinį susitarimą”, kuriuo Seimo pirmininkas didžiuojasi kaip idėjų turėjimo pavyzdžiu? Ko gero, nedaug. Tai kodėl susitarimas vadinamas “nacionaliniu”? Kas jį svarstė, kas jam pritarė? Tauta? Nieko panašaus. Partijos? Nebent jų vadovai bei finansiniai rėmėjai. Įsiskaičius į kalbamą dokumentą kyla daug abejonių dėl menamos “socialinės pažangos”, kurios jo autoriai skelbia sieksią. Dokumento preambulėje sakoma, kad jame nebus kalbama apie iššūkius, kuriuos naujas valstybės raidos etapas kels moralinėms ir kultūrinėms vertybėms. Čia pat kažkodėl nurodoma, kad susitarimas turįs padėti įveikti “vertybinę visuomenės krizę”. Kaip galima įveikti vertybinę krizę, jeigu a priori atsisakoma kalbėti apie vertybes? Ko vertos šios A. Paulausko giriamos susitarimą pasirašiusių partijų idėjos? Vertos dvejeto arba geriausiu atveju trejeto.

Naujosios sąjungos vadovas pažymi, kad svarbios partijų ideologinės takoskyros. O kokia yra Naujosios sąjungos ideologija? Kokiomis takoskyromis ji vadovaujasi, jei žada burti rinkimams koaliciją, kurioje dalyvautų ir socialdemokratai, ir liberalcentristai, ir Kazimiros Prunskienės partija, ir lenkų bei rusų tautinis, bet anaiptol ne ideologinis konglomeratas? Ko vertos A. Paulausko kalbos apie ideologines takoskyras, jeigu čia pat pasakoma, jog reikia burti tariamų “valstybininkų” koaliciją, atmetus ideologinius skirtumus? Kas tie “valstybininkai”, kurie atmeta ideologiją kaip tikri populistai? K. Prunskienė? Rusų sąjunga?

Ko gero, jie panašūs į Darbo partiją, kuri atvirai deklaruoja esanti neideologinė. Partiją, kurios lyderis finansavo A. Paulausko rinkimų kampaniją prieš septynerius metus ir atsidūrė Naujosios sąjungos frakcijoje Seime – prieš ketverius. A. Paulauskas pripažįsta, kad jo partija į Seimą pateko su tais pačiais populistiniais lozungais, kuriais dabar naudojasi Viktoro Uspaskicho partija. Jis taip pat tvirtina, jog Darbo partija, siekdama valdžios, elgiasi tinkamai. Kyla paprastas klausimas: kaip galima po tokių veiksmų ir kalbų pretenduoti į antipopulistinės koalicijos subūrimą? Ir ko verta A. Paulausko kova už padorumą ir tiesą, kai čia pat šmėkšo Pontijaus Piloto klausimas – kas yra tiesa?

Vladimiras Laučius
“Eltos” politikos naujienų redaktorius, DPI ekspertas
Lietuvos radijas, “Savaitės komentaras”
2004 07 30

Leave a Reply

Your email address will not be published.