Vilniuje berods kyla dar vienas skandalas. Šį kartą dėl Viliaus šilumos tinklų nuomos prancūzų bendrovei “Dalkia”. Anot žiniasklaidoje pasklidusios informacijos, neskaidria konkurso eiga susidomėjo specialiosios tarnybos. Privatizavimo tendencingumu organizatorius apkaltino Seimo narys Klumbys, o Vilniaus meras Zuokas jam atsikirto ir pastarąjį apkaltino “Dalkijos” šantažavimu. Matyt, užviręs katilas dar ilgai burbuliuos tam, kad kylančiuose priešpriešinių kaltinimų dūmuose taip ir nebūtų įžvelgti svarbiausieji rifai, ir būtų prarastas laikas, o visa tai baigtųsi nauju vilniečių įbaudžiavinimu.
Kas gi iš tikro vyksta? Ankstesnė privatizavimo patirtis skatina mus būti įtariais ir mokytis iš praeities klaidų. Tikriausiai nė vienas neneigsime, kad privatizuotas telekomas daug investavo, pagerino paslaugų kokybę, atvėrė galimybę kiekvienam norinčiam įsigyti nors ir 10 naujų telefono linijų. Tačiau nepaisant šių akivaizdžių privalumų, telekomo įvaizdis visuomenėje yra labiau negu neigiamas. Priežastis paprasta – privatizuojant telekomą valstybė neva užsimiršo ir pardavė ne tik telekomą, bet ir dar vieną jai visai nepriklausančią prekę, būtent mūsų teisę pasirinkti paslaugos tiekėją. Kitaip tariant, privatizavimas tebuvo fikcija. Blogai, bet pigiai dirbančio valstybinio monopolininko vieton stojo kitas, geriau dirbantis, bet drakoniškai savanaudiškas privatus monopolininkas. Giliausias privatizavimo uždavinys taip ir liko nerealizuotas. Konkurencija šioje srityje neatsirado, ji netgi buvo uždrausta. O kol nėra konkurencijos, tol neturime toje srityje nei tikrų rinkos kainų, nei efektyvumo. Taigi lieka neaiškus ir įvykusio privatizavimo tikslas. Šitaip pardavus mūsų laisvę rinktis, valstybė gavo didesnę privatizavimo kainą, kurią mes, deja, per tuos kelis privataus monopolio metus keleriopai sugrąžinsime naujajam savininkui. Taip netikėtai visi turintieji laidinio telefono liniją tapome įlažinti telekomui, nes jo, kaip ir bet kokio kito baudžiavinio pono, mes pakeisti negalime, o jis su mūsų neteise rinktis gali parduoti, išmainyti kam tik tinkamas. Štai dėl ko telekomas yra Lietuvoje vertinamas negatyviai.
Drįsčiau dar stipriau apibendrinti teigdamas, kad privatizavimo ir nuomos atvejai, kuriuose parduodamas ne tik verslas, bet ir piliečių pasirinkimo teisė ir net valdžios institucijų teisė įtakoti privatizuotus procesus, visuomet yra skandalingi ir patys juodžiausi. Ne veltui Smetonos laikų švediškus degtukus mena net dabartinė karta.
Bėda būtų ne bėda, jei ji tebūtų karti pamoka. Tačiau panašių monopolininkų mes galime tuoj pat turėti net keletą: elektros tiekėjus, kurie dar nespėję susiprivatizuoti jau pareikalavo ženkliai pakelti kainas, dujų tiekėjus ir galiausiai šilumos ir vandens tiekėjus.
Švedijos ir kitų kraštų patirtis parodo, kad piliečiams palankiai privatizuoti ir išnuomoti galima net tokius sudėtingus objektus. Gudrūs užsieniečiai atrado, kad vienais telefono laidais gali ateiti skirtingų telefonijos tiekėjų paslaugos, kaip vienais elektros laidais skirtingų elektrinių elektra. Panašiai yra ir su šiluma bei vandeniu. Svarbu, kad privatizavimą lydintys įstatymai ir nutarimai konkurenciją ne draustų, bet skatintų. Tai užsieniečiams yra žinoma, bet visa tai jie noriai pamiršta pirkdami mūsų įmones ir sutikdami įtariai paslaugius bei nenuovokius mūsų valdininkus. Jie mielai nusiperka monopolį. Šiame kontekste ties “Dalkia” kylantis triukšmas, man atrodo, esąs ypač pavojingas, nes triukšme vėlei išgirsime daugybę kaltinimų ir pamesime rūpesčio esmę, kol galiausiai gražų sausio rytą dauguma vilniečių atsibus naujo monopolisto įkaitais ir net 15-ai metų.
Tad man, kaip piliečiui, skirtingai nei privatizavimo valdininkams, rūpi ne tai, kiek “Dalkia” investuos ir kiek ji pinigais pamaitins savivaldybę. Man labiausiai rūpi, ar valdininkai ir šį kartą neparduoda mano pasirinkimo teisės. Deja, tai kaip tik ir vyksta.
Stengdamasi įtikti būsimo monopolisto norams, miesto valdžia šiomis dienomis kaip tik ir nutarė visokeriopai apsunkinti ir net uždrausti piliečiams įsirenginėti savo butuose individualius šildymo prietaisus, nes neva modernūs, individualūs šiuolaikiniai dujų katilai yra kenksmingi aplinkai ir neva taip piliečiai praranda savus pinigus. Kas tinka Paryžiui, netinka progresyvesniam Vilniui. Miesto valdžia, matyt, geriau žino, kaip mūsų pinigus mums nežalingai panaudoti. Pabėgti nuo seno šilumos tiekimo monopolisto buvo irgi itin sunku. Tai žino kiekvienas, kas nuėjo tuos vamzdžių nusipjaustymo kryžiaus kelius. Dabar tai bus tiesiog nebeįmanoma.
Įsiteikdama būsimam monopolistui savivaldybė nutarė įbaudžiavinti ne tik senus šilumos vartotojus, bet visų pirma ir naujus būstus besistatančius asmenis. Daugelis žmonių statosi būstą kaip tik siekdami įgauti nepriklausomybę nuo miesto šilumos tinklų ar kokio nors kito kolektyvinio šilumos tiekėjo. Šį naujo būsto privalumą miesto valdžia jau uždraudė. Štai kur yra užslėpti tikrieji būsimos šilumos ūkio nuomos rifai. Štai kur yra miesto valdžios kompetencijos ir pilietinės pareigos lakmuso popierėlis.
Priimdama monopolį didinančius nutarimus miesto valdžia šio testo jau neatlaikė. Tad klausimas vienas: ar Lietuvoje bėra kokia kita valdžios galia, galinti užkirsti kelią senų klaidų kartojimui? Čia aš akis kreipiu į Seimą ir Vyriausybę. Ar gali piliečiai tikėtis skaidrių privatizavimų ir skaidrių nuomos procesų ne tik ta prasme, kad iš privatizavimo ir nuomos nepasipelnys valdininkai, bet ir ta prasme, kad po privatizavimo, po nuomos piliečiai įgaus daugiau teisių rinktis, pajus tiekėjų konkurenciją, o nebus dar stipriau įbaudžiavinti.
Kęstučio Masiulio komentaras Lietuvos radijas, 2001 11 29