Nuo šių metų Lietuvoje vėl sugrįžta prie griežto grūdų rinkos reguliavimo, kai valstybė nustato grūdų supirkimo kainas privalomas visiems rinkos dalyviams. Toliau neišvengiami turėtų sekti mėsos, pieno ir daugelio kitų maisto produktų kainų reguliavimas, nes grūdų rinka ir jų kaina apsprendžia kitų maisto produktų rinkas ir kainas.

Netgi Rusija jau atsisakė tokio rinkos reguliavimo, kai valstybė nustato privatiems verslininkams privalomas produkcijos supirkimo kainas ir panaikina konkurenciją rinkoje.

Iš visų buvusios Sovietų Sąjungos valstybių tik Baltarusija liko ištikima tokiam socialistiniam žemės ūkio rinkos modeliui. Dabar ir mūsų valstybė tapo Baltarusijos bendrininke, vienintele tokia Europoje bei visame demokratiniame pasaulyje.

Būtų pusė bėdos, jeigu baltarusiška rinkos reguliavimo patirtis Lietuvoje šiemet nebūtų suplakta į vieną vietą su prieš kelis metus pradėta taikyti mūsų valstybėje vakarietiška grūdų rinkos reguliavimo tvarka. Deja, šiemet Lietuvoje vieniems žemdirbiams už tos pačios kokybės grūdus galios socialistinė 380-390 Lt už toną kaina, kitiems vakarietiška-intervencinė 410 Lt už toną kaina. Visai nesunku suprasti, kad tik nuo valdininkų malonės priklausys kuriam žemdirbiui taikyti mažesnes socialistines, o kuriam kapitalistines kainas. Nesunku suvokti, kas iš tokios sumaišties turės daugiausiai naudos ir kurie žemdirbiai įgis teisę grūdus parduoti didesnėmis kainomis. Panašu, kad valdininkijai prasideda naujas aukso amžius, kai vėl dėl kiekvieno žemdirbio viską spręs, skirstys ir reguliuos valdininkas.

Eilinis Lietuvos žmogus iš kaimo vidurio arba iš gatvės tokią sumaištį rinkoje charakterizuoja trumpu ir taupiu posakiu “nei šis-nei tas”. Netenka abejoti, kaip tokią situaciją rinkoje įvertins bei charakterizuos užsieniečiai, kurie itin atidžiai stebi mūsų valstybėje vykdomos politikos pokyčius, rinkos santykių formavimosi procesą bei vertina Lietuvos pasiruošimą integruotis į Vakarų rinkas, visi tie užsieniečiai ir mūsų valstybės piliečiai, kurie žvalgosi investuoti savo kapitalą Lietuvos ekonomikoje.

Ši nelaimė nebuvo nelaukta ir netikėta. Pakanka prisiminti, kiek kartų per pastaruosius kelis metus Lietuvos Seimo kairiųjų partijų agrarininkai vyko į Baltarusiją susipažinti su tenykščia ūkininkavimo patirtimi. Neatsitiktinai juk ir p. Lukašenka šiomis dienomis kvietėsi sau į talką Lietuvos Seimo atstovus, kuriems patikėjo stebėti prezidentinį rinkimų farsą, apmokėdamas mūsiškiams su tuo susijusias išlaidas. O gal ir ne vien tik su tuo?

Būtų pusė bėdos jei tokias rinkos grimasas stebėtume tik žemės ūkio ir maisto produktų rinkoje. Ne mažiau keisti reikalai klostosi Lietuvos dujų ir aplamai energetikos rinkoje. Štai jau eilė metų kažkam Lietuvoje visai neblogai sekasi blokuoti energetikos tilto į Vakarus statybą, išlaikyti mūsų valstybės energetinę priklausomybę nuo Rytų, kai net mokinukui yra aišku, jog negali būti rinkos santykių ten, kur nėra alternatyvių tiekimo, realizavimo, vartojimo šaltinių.

Arba štai iš televizoriaus ekrano lietuviškų verslo korporacijų magnatai aiškina, kad nėra reikalo Lietuvai stengtis pasinaudoti Vakarų investuotojų pinigais, prisijungiant prie alternatyvios gamtinių dujų tiekimo magistralės, kad Rusijos Gazpromas Lietuvai parduos dujas pigiau nei jos parduodamos pasaulinėse rinkose.

Lyg Rusijos Gazpromui vadovautų koks nors Ivanuška kvailelis nužengęs iš senos pasakų knygos, kuris mieliau gamtines dujas pasiruošęs pardavinėti mažesne kaina Lietuvoje nei pasaulinėmis kainomis vien todėl, kad Lietuvoje gyvena kažkokie bosai iš verslo korporacijos. Nejaugi gali atsirasti Lietuvoje žmonių manančių, kad mūsų valstybei gamtinės dujos bus parduodamos pigiau nei pasaulinėmis kainomis, pigiau nei kitoms kaimyninėms valstybėms. Kas gali patikėti tuo, kad monopolinę teisę vieninteliam dujotiekiui į Lietuvą įsigijusi verslo kompanija elgsis kitaip nei Lietuvos Telekomą įsigijęs ar kiti panašūs monopolistai.

Vargu ar kam nors pavyktų įtikinti netgi pradžios mokyklos mokinį, kad Lietuvoje dujos kainuos pigiau tik tada, kai nebus konkurencijos Lietuvos rinkoje ir bus tik vieno vienintelio dujų vamzdžio iš Rusijos pasirinkimo galimybė.

Būtų pusė bėdos, jeigu tokius rinkos santykius Lietuvoje propaguotų koks nors trumpam į Lietuvą užklydęs p. Lukašenkos ideologas, šventai tikintis, kad ne tik Baltarusijoje, bet ir Rusijoje niekada nebus rinkos ekonomikos su rinkos konkurencija bei rinkos kainomis.

Deja, taip mūsų tautą ir valstybę į rinkos ekonomiką mėgina vesti lietuviško verslo magnatai, o jiems talkina garbingi ministrai ir įstatymų leidėjai.

Tarsi visai nebūta itin skaudžių tik poros metų senumo Rusijos krizės pasekmių mūsų valstybei dėl vienpusiškai į Rusijos žaliavų ir produktų rinkas orientuotos mūsų ekonomikos, kai kitos valstybės turėdamos mažiau su Rusija surištas ekonomikas nepalyginamai mažiau nukentėjo. Kas galėtų garantuoti, kad ši krizė Rusijoje buvo paskutinė. Dar daugiau abejonių kelia galimybės aplamai rinkos ekonomikai Rusijoje egzistuoti, jeigu ne nuo konkurencijos rinkoje, o nuo Rusijos oligarchų malonės priklauso už kokias kainas kokiom valstybėms Rusija dujas ir naftą pardavinės, įskaitant ir Lietuvos verslo korporacijas. O gal mūsų politikos ir verslo elitas tiki, kad rinkos ekonomikai nelemta įsitvirtinti ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje. Tokiu atveju daugelį dalykų Lietuvoje būtų galima lengvai suprasti ir pateisinti, įskaitant ir sugrįžimą į sovietinį grūdų rinkos reguliavimą.

Prof. Vygando Pauliko komentaras, “Lietuvos radijas” 2001 09 15

Leave a Reply

Your email address will not be published.