Šiemet Gavėnios laikotarpį Katalikų Bažnyčia pradėjo raginimu tikintiesiems susitelkti ties pamatiniais dalykais. Pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, tikintieji turėtų permąstyti ir gerokai perkratyti kelionės krepšį, kuri nešiojame savo žemiškosios kelionės metu.
Susitelkti ties pamatiniais dalykais tikrai nereiškia susigūžti, susitraukti, gyventi ne visavertį gyvenimą. Priešingai, tik sunkios kelionės naštos neslegiamas žmogus gali vaikščioti išsitiesęs ir neklupti ties kiekvienu blizgučiu, atsispirti vilionėms abejingai išsitiesti pakelėje.
Deja, pernelyg dažnai susitelkimą painiojame su abejingumu, pakantumą su cinizmu. Kvietimas neišsibarstyti kasdienybėje tikrai nereiškia paniekos pasauliui, kuriame gyvename. Priešingai, veikiausiai tik tada, kai suvokiame kasdienybės trapumą, kai sustojame ir įsiklausome į kasdienybės tėkmę, mes galime joje įžvelgti to, kas išlieka amžinai, švytėjimą, išgirsti jūros, į kurią suplaukia visų mūsų gyvenimų upės, ošimą.
Skaitydamas Pelenų dienai skirtą popiežiaus pamokslą, prisiminiau vieną pirmųjų jau mirusio žymaus rašytojo Julio Cortasaro apsakymų Užgrobtas namas.
Cortasaras aprašo brolį ir seserį, gyvenančius erdviame name. Vieną dieną kažkas užgrobia vieną kambarį. Pradžioje nėra lengva su tuo susitaikyti, o ir užgrobtame kambaryje liko daug mielų daiktų, tačiau likusios erdvės visai pakanka, ir jie gyvena toliau. Po kurio laiko užimamas antrasis kambarys, paskui trečiasis ir taip toliau. Šeimininkai traukiasi, gūžiasi, kol vieną dieną jiems nebelieka vietos name. Cortasaras užbaigia apsakymą žodžiais: Apkabinau seserį ji, atrodo, verkė ir išėjome, nieko nepasiimdami. Man tapo liūdna. Užrakinau namą ir pakabinau raktą prie durų. Vargu ar kokiam valkatai kils mintis vėlyvą valandą įsilaužti. Be to, ir namas juk užimtas.
Ar nesame panašūs į Cortasaro aprašytus herojus? Pavyzdžiui, kai žingsnis po žingsnio traukiamės ir aukojame laisvės erdvę. Aukojame tikrai ne tada, kai užsidedame vertybių šarvus, bet tada, kai abejingai numojame ranka ir nusprendžiame, jog laisvė tereiškia paprasčiausią užsisklendimą savam bokšte. Tačiau ar užsisklęsti egoistinių rūpesčių kalėjime iš tiesų yra laisvės pergalė?
Tikrai nemoralizuoju. Paprasčiausiai skaudu, kai suprantu, kiek susigūžę gyvename. Juk tos kalbos apie tai, kad visi politikai meluoja, kad nėra jokių taisyklių, kad viskas pasaulyje gali būti nupirkta bei parduota, jog nuo mūsų niekas nepriklauso tai vis nauji užraktai gyvenimo kambarių, kuriuos kažkas iš mūsų užgrobia, duryse. Tikrai ne laisvė triumfuoja, kai galutinai pasiklydęs daugybę skaitytojų turintis dienraštis pradeda skleisti neapykantos virusą. Esame laisvi patikėti, kad dėl visų mūsų bėdų šiandien kalti gėjai ir žydai. Tačiau tuo įtikėję jau nebesame laisvi, jau atrėžiame atsakomybės, neišvengiamai kartu ir laisvės, erdvės dalį. Vėliau galbūt patikėsime, kad kalti taip pat žemaičiai ir blondinai laisvę neapykantos rūdys sugraužia labai greitai.
Atpirkimo ožio paieškos ritualas aprašytas dar Senajame Testamente. Visada patrauklu atrasti kažką, ką galėtume apkaltinti, jog mūsų žemiškoji kelionė duobėta ir spygliuota. Tačiau tai vergavimo nuodėmės svoriui, bet tikrai ne laisvės apraiška.
Žiniasklaida gali rinktis rašyti tiesą arba meluoti. Tačiau neapsigaukime meluojanti žiniasklaida jau nėra laisva. Politikas gali būti savanaudis ir nesiekti bendrojo gėrio, tačiau parazituojantis, o ne politinei bendruomenei tarnaujantis politikas tėra nesibaigiančio egoizmo troškulio valdomas sraigtelis. Nei žiniasklaida, nei politika nėra kažkokios nešvarios savaime sritys, kaip šiandien mums bandoma įteigti. Žiniasklaida tegali meluoti žurnalistų lūpomis, politiką gali supurvinti tik nešvarios politikų širdys ir nesąžininga veikla. Užsisklendę nuo žiniasklaidos ir politikos, tikrai netampame laisvesni. Lygiai taip pat, kaip sunykstame, kai pasiklystame šiose srityse, pamiršdami, jog vieni ar kiti rinkimai, tiražo svyravimai tėra atšvaitai to, kas išlieka per amžius.
Gavėnia tai laikas, kuris mums dovanojamas ne tam, kad susidarytume saugų gyvenimo kelionės planą, nupjaustytume visus kasdienybės spyglius, bet veikiau tam, kad pažadintume laisvę, išsibarsčiusią kasdienybės kompromisuose, kad išdrįstume atrakinti duris į gyvenimo kambarius, kuriuos užgriozdiname baimėmis, blizgučiais, abejingumo trupiniais. Gavėnia mūsų neturėtų priploti prie žemės, sutrinti į miltus, bet veikiau primena, jog yra ir tai, kad patys žalojame gyvenimo sparnus, kai nedrįstame skraidyti, palūžtame nuo gyvenimo kelionės krepšio svorio, jei pamirštame bent retsykiais jį peržiūrėti.
Andrius Navickas
DPI ekspertas
“Bernardinai”
2004 03 01