Prezidentas Valdas Adamkus Seime perskaitė metinį pranešimą. Jis palietė keletą temų. Kai kas tai įvardijo kaip tam tikrą teminį nesukoncentruotumą, populistinį ir priešrinkiminį blaškymąsi. Tačiau aš pastarąją jo kalbą būčiau linkęs vertinti kaip brandžiausią, adekvačiausią jo užimamoms pareigoms ir iš jų sekančioms priedermėms.

Apskritai Valdas Adamkus yra nerimstantis ir Prezidento institucijos tradicijas aktyviai kuriąs Prezidentas. Visos jo kalbos buvo labai skirtingos, ir visos labai iniciatyvios. Iš to nesunku padaryti išvadą, kad Prezidento institucija ir jos tradicijos Lietuvoje dar tik formuojasi, kad Prezidentas bando įvairius veiklos būdus ir sunkiai atranda tikrąjį. Kita vertus, tai byloja ir Prezidento komandos norai įgauti didesnių politinių galių dalyvauti politiniame šalies gyvenime. Tokios Prezidento institucijos apibrėžtumo paieškos kartais atveda ir ne prie visai sėkmingų sprendimų.

Antai pirmajame iš savo metinių pranešimų jis bandė pateikti savotišką alternatyvą Vagnoriaus Vyriausybės programai, kas buvo neproduktyvu, nes anuometinė Vyriausybė juk negalėjo liautis vykdyti Seimo patvirtintos programos ir imtis vykdyti tariamai geresnę, bet prezidentiškąją programą. Tokios veiksmų logikos netrukus atsisakė ir Prezidentas.

Tačiau savo kitame metiniame pranešime jis į pasaulį paleido naujosios politikos idėją, turėjusią atverti pokyčius, politikos atsinaujinimą. Tačiau ši idėja kvepėjo politiniu romantizmu ir, kaip bet koks romantizmas, taip ir šis, subliūško, susidūręs su realybės pilkuma.

Šiuometiniame pranešime tokių klaidų nebesama, o apie ankstesnį jo politinio programavimo patirtį Prezidentūra beveli nutylėti.

Dabartiniame pranešime Prezidentui pavyko apčiuopti tematinę giją, kuri nepalyginamai geriau tinka jo pareigybei.

Kaip valstybės galva iškeltas, o tuo pat metu depolitizuotas Prezidentas, sekant mūsų Konstitucijos dvasia, galėtų produktyviausiai veikti kaip politinių ir socialinių konfliktų taikstytojas, kaip vienybės puoselėtojas ir valstybės progreso įkvėpėjas ar net tokio progreso idėjinis organizacinis centras.

Būtent tokios politikos atšvaitų ir esama jo šiuometiniame pranešime. Pranešime nesunkiai galime įžvelgti bendrąją giją – mąstymą apie Lietuvos ateitį, ją lemiančią veiksnius ir kvietimą kurti sistemišką Lietuvos ateities strategiją. Žvelgiant šiuo kampu, Prezidento kalba neatrodo padrika. Pats žodis “strategija” šioje kalboje yra labai dažnas ir net yra raktinė sąvoka. “Lietuvos ateities kelias nebus tvirtas, – sako Prezidentas, – tol, kol netaps brandesnė mūsų partijų politika, kol ji neįgaus aiškaus nacionalinio pobūdžio, kol stokos strateginio planavimo ir apibrėžtų prioritetų, kol politiniai sprendimai nebus nuosekliai grindžiami šiuolaikine politikos analize, kol jie nebus argumentuotai aiškinami visuomenei ir su ja aptariami”, – taip tarė Prezidentas.

Panašios idėjos jau kuris laikas plevena Lietuvos politikų, mokslininkų, valstybės tarnautojų lūpose. Jas dabar gražiai apibendrino ir pats Prezidentas.

Seniai yra žinoma, kad vien pagal politikų ir politinių partijų įgeidžius skirstomi šimtai milijonų neretai išvirsta šimtamilijoniniais nuostoliais. Seniai yra žinoma, kad strateginis valdymas mažina blaškymuisi skiriamą energiją ir taupo resursus. Seniai yra išplėtoti ir tokio planavimo modeliai, metodai. Ne gosplaniniai, bet kapitalistiniai metodai. Tačiau Lietuvai visa tai dar yra naujovės.

Šios naujovės negalima kaip kokio naujoviško šaldytuvo užsienyje nusipirkti ir tuomet juo namuose naudingai naudotis. Jis reikia pasidaryti patiems. Reikia pasidaryti savo unikalią strategiją, išskirti tik mums priimtinus šalies raidos planus. Reikia sutarti, ką laikysime prioritetais ir sutarti, ką bei kuriam laikui aukosime, klodami šių prioritetų pamatų duobę. Reikia gebėti dar ir strategijas paversti veiksmų planais. O visam tam reikia proto, politinės valios, susišnekėjimo. Net ir to maža. Dar reikia ir administracinių gebėjimų, pasiektus susitarimus įvykdyti ir nustatyti, kas nesugeba dirbti jiems pavestus darbus.

Štai kiek visko daug reikia, kad kalbos apie strategijų būtinumą taptų strategišku šalies valdymu. Prezidentas gali būti labai reikšmingu tokio proceso iniciatoriumi. Kalbose jis tai jau padarė. Belieka pereiti prie sutelktų veiksmų. Gal Prezidentas ir taps šiems darbams visuomenę telkiančiuoju magnetu.

Kęstučio Masiulio komentaras “Lietuvos radijas”, 2002 04 04

Leave a Reply

Your email address will not be published.