Vis netyla diskusijos dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo. Vieniems tai tragedija, Lietuvos pažeminimas, jai priverstinai pasitraukiant iš atominių valstybių klubo. Kitiems – tai Europos tiesiama pagalbos ranka. Problema nėra tokia jau parasta ir yra pripainiota keisčiausių legendų ir didžiausių interesų, dažnai net prisidengiant mokslo ar tautos vardu. Tačiau palikime politikavimą, tautinės savigarbos ir kitokius emocinius argumentus nuošalyje ir pažvelkime į tai, kaip į valstybės valdymo problemą.

Žiūrint šiuo kampu, į akis krenta tai, kad Lietuva turi didžiulį energetinių pajėgumų perteklių. Šalį elektra pamaitinti užtektų vieno vienintelio Ignalinos atominės elektrinės (IAE) bloko, bet ji turi du blokus, kurių vienas prastovinėja. Prastovinėja ir Elektrėnų elektrinė, kurios pajėgumo vėlgi užtektų Lietuvai. O kur dar Mažeikių, Vilniaus termofikacinės elektrinės. Rėksmingi urapatriotai, girdėdami Lietuvos neva turtingumą, džiūgauja, o protoningiems šalies vadybininkams šį informacija turėtų sunkti ašaras.

Ištisas Elektrėnų miestas beveik nieko neveikia, bet yra išlaikomas tikintis, kad galbūt kada nors jų elektrinę teks paleisti visu pajėgumu. Juk tai milžiniški vėjais paleisti pinigai ir tai tęsiasi jau dešimtmetis. Lygiai taip pat ne be kaštų gyvuoja prastovinėjantis antrasis IAE blokas. Šių didelių ir nepanaudojamų pajėgumų turėjimo šalininkams norėčiau priminti, kad už viską tą sumokame, sumokame mes, gyventojai, mokėdami elektros mokesčius, o tuo pasinaudoja tik siauras energetikos verslo klanas, kuris gauna tikrai nemenkas pajamas už niekam nereikalingą ūkio gyvybės palaikymą ir vis pakursto mūsų naivių politikų ir žiniasklaidininkų galvose neva patriotinius lauželius.

Vaizdžiai tariant, situaciją galima palyginti su dviejų pensininkų šeima, gyvenančia trijų aukštų name, šildančia visą namą, bet besinaudojančia dviem pirmojo aukšto kambarėlėliais ir kuomet krūva patarėjų, patriotų skatina taip ir elgtis. Palaikyti gyvybingais milžiniškus elektrinių pajėgumus kainuoja mums milžiniškus pinigus, nors mums užtektų tik trečdalio to, ką turime. Tačiau patys savo jėgomis išspręsti tos problemos nepajėgiame.

Šitokioje šviesoje Europos Sąjungos pasiūlymas – padėti uždaryti IAE – turėtų būti vertinamas kaip nelaukta pagalba, sprendžiant mums patiems svarbias, bet nepakeliamas problemas. Keisto patriotizmo demonstravimas, kokį stebime iš Rolando Pakso siūlymų – uždaryti abu Ignalinos elektrinės blokus, bet išlikti branduoline valstybe, pasistatant trečiąjį, – švelniai tariant, yra neprotingas.

Keista, kad tokie niekuo nepasverti pasiūlymai kyla iš žmonių, turėjusių aukščiausią vykdomąją galią. Liūdna, kad ant pigaus neva patriotizmo jauko užkimba ir šalies Prezidentas pareiškęs, kad Lietuva neturėtų įsipareigoti iki 2009-ųjų metų uždaryti IAE. Pats supratęs savo klaidą, jis jau kitą dieną taisė ir keitė poziciją.

Šitokias Lietuvai visokeriopai žalingas idėjas kritikuoja ne tik opozicijos atstovai – centristas Kęstutis Glaveckas ir konservatorius Andrius Kubilius, – bet ir ankstesnę savo poziciją kardinaliai pakeitęs dabartinės Vyriausybės vadovas Algirdas Brazauskas.

Džiugu, kad vykdomoji valdžia jaučia savo atsakomybę ir tuščiai nepolitikuoja šioje diskusijoje, išlaikydama pragmatišką ir šaliai naudingą poziciją. Pragmatiškieji politikai šio balasto stengtųsi kuo gudriau atsikratyti, ypač, jei tai galima padaryti bent iš dalies ne savo kaštais, ypač, jei tai yra ir mūsų eurointegracinių siekių kaina. Pragmatiškieji politikai iš tos kupranugario kupros pasistengtų išgauti net naudos. Todėl klausimas turi būti keliamas ne, ar mes norime uždaryti IAE, bet kaip, pasinaudojus mums palankiai susiklosčiusia situacija, Europos Sąjungai primesti kuo didesnę mūsų pačių naštos dalį. Berods, mūsų Vyriausybė taip ir elgiasi. Tad netrukdykime jai.

Kęstučio Masiulio komentaras “Lietuvos radijas”, 2002 03 07

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *