Apie sovietmečio ilgesį

Prabėgus keturiolikai Nepriklausomybės metų, 53,5 proc. Lietuvos gyventojų yra įsitikinę, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau. Tokius duomenis paskelbė visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“, vasario pabaigoje atlikęs gyventojų apklausą. Nostalgija praeičiai būdinga daugumai radikalias permainas išgyvenusių valstybių, kai tenka prisitaikyti prie visiškai naujų gyvenimo sąlygų, iš esmės keisti gyvenimo įpročius. Kita vertus, Lietuvoje ši nostalgija iš tiesų stipresnė nei daugelyje kitų pokomunistinių kraštų, išskyrus galbūt buvusias sovietines respublikas.

Tai, kad didelė dalis mūsų valstybės gyventojų savo valstybėje nesijaučia jaukiai, atskleidžia ir anksčiau atliktos apklausos. Štai 2003 metų „Vilmorus“ tyrimai rodo, kad daugiau nei kas trečias Lietuvos gyventojas mano, jog rinkos išlaisvinimas iš valstybės kontrolės buvo neteisingas žingsnis, o beveik pusė šalies piliečių teigia, kad sovietinė santvarka buvo teisingesnė nei dabartinė. Jei dar pridurtume, kad net 56 nuošimčiai Lietuvos gyventojų ilgisi kietos rankos ir kas antras yra įsitikinęs, jog demokratinė santvarka apskritai nelabai tinkama tvarkai valstybėje palaikyti – teks pripažinti, kad galima manyti, jog totalitarinio mąstymo virusas Lietuvoje išlieka gyvybingas. Kita vertus, atrodo, galima kalbėti ir apie du Lietuvos pokomunistinės visuomenės transformacijų greičius.

Apie du pokomunistinių transformacijų greičius

Viena vertus, per keturiolika metų sugebėjome įtvirtinti visavertę procedūrinę demokratiją, įvykdėme reikalavimus, keliamus Europos Sąjungos bei NATO narėms. Iš esmės tai reiškia, jog pavyko išsiveržti iš sovietinės į Vakarų kultūros erdvę. Toks išsiveržimas geopolitiniu požiūriu gali būti prilygintas nebent Mindaugo karūnavimui, perkėlusiam Lietuvą į visai kitą valstybės statusą.

Kita vertus, valstybės politinis ir ekonominis fasadas bei tarptautinis statusas keitėsi daug greičiau nei pati visuomenė. Juolab kad laisvės euforija tęsėsi neilgai, nes reali visuomenės kaita labai skyrėsi nuo išpūstų ekonominės gerovės lūkesčių. Be to, sovietmečiu, nepaisant pomėgio keikti valdžią, buvome įpratę gyventi kaip išlaikytiniai, nuolat globojami. Šie lūkesčiai niekur neišnyko, bet paprasčiausiai buvo perkelti į naują sistemą. Dar viena problema – visokios permainos, neretai ydingos bei žlugdančios, tapo demokratijos sinonimu, o panieka visiems autoritetams ar viešajai erdvei buvo vadinami laisvės ilgesiu. Visa tai skatino suvešėti neapykantą demokratijai ir laisvei. Demokratija virto naujos ir neretai bauginamos erdvės simboliu, o sovietmetis paradoksaliai tapo sotaus ir saugaus gyvenimo simboliu.

Įtampa tarp dviejų transformacijos greičių šiandien Lietuvoje ypač ryški. Nėra paprasta tvirtai atsakyti, ar visavertė narystė Europos valstybių šeimoje padės mums įveikti totalitarizmo nostalgiją, ar toliau tvirtės „dviguba sąmonė“, kai po liberalios demokratinės retorikos apvalkalu kunkuliuoja neapykantos, nevilties bei tirono–išgelbėtojo laukimo kasdienybė.

Apie abstrakcijų sindromą

Totalitarinės sąmonės bacilų gyvybingumą sustiprina ir dar viena priežastis. Žymus mąstytojas Carlas Karenji yra pasakęs, kad dirvą totalitarizmui ir kitoms panašioms visuomenės ligoms dažniausiai atveria mąstymo liga – abstrakcijų sindromas. Pavyzdžiui, kai, užuot kalbėję apie konkrečius žydus, pradedame kalbėti apie „žydiją“. Teiginys: „užmušti žmogų“, kad ir kokios tautybės jis būtų – skamba kraupiai. Tuo tarpu šūkis –„likviduoti žydiją“ – tarsi paprasto dėsnio išsakymas.

Ar ne panašų mąstymą neretai šiandien perša mums tie, kurie nostalgiškai kalba apie sovietinę sistemą, apie „saugų“ sovietmetį, apie „tvirtos rankos“ privalumus?

Juk iš tiesų tarsi pakanka pakeisti keletą frazių, pasitelkti abstrakcijų sindromo išugdytus mąstymo įpročius, ir sovietmetis pradeda atrodyti kaip jaukūs namai, kuriuos tarsi sūnus palaidūnas paniekinome. Pavyzdžiui, vietoj „kitaminčių žudymo ir įkalinimo“ vartokime terminą „socialinės nesantaikos mažinimas“, vietoj „cenzūros ir ideologinės priežiūros“ – „visuomenės taisyklių puoselėjimas“, o vietoj „kolaboravimas bei naudojimasis nomenklatūros privilegijomis“ – „vidinė rezistencija“. Sovietų propagandininkai puikiai suprato, kad žodžiai, kuriais apibūdiname mus supantį pasaulį, istoriją, turi didelės įtakos tam, kaip mes pradedame pasaulį matyti. Dabartiniai viešųjų ryšių specialistai tėra uolūs sovietmečio politrukų mokytiniai.

Užsisklendimas abstrakcijų bokšte ne mažiau pavojingas ir kai kalbame apie demokratiją. Šiandien daug mieliau visi šneka apie „pilietiškumo ar demokratijos svarbą“, nei ryžtasi elgtis pilietiškai, nesvarstydami, kiek tai patogu, ar nepakenks kuriai nors konjunktūrai. Apie demokratiją, teisinius mechanizmus, pilietines iniciatyvas šiandien kalbama kaip apie dekoracijas, kuriomis derėtų papuošti kasdienybę, bet ne kaip apie integralią mūsų gyvenimo dalį.

Žymus rusų mąstytojas Sergejus Averincevas (neseniai miręs), stebėdamas situaciją pokomunistinėse visuomenėse, rašė: „Nenoriu būti niūriu pranašu, tačiau, deja, matau: jei, neduok Dieve, vėl tektų susidurti su radikaliu išbandymu, jei atsirastų jėga, paniekinanti bet kokias moralės normas, jai nebus sunku atrasti žodžių kaukę ir galbūt net įtvirtinti totalitarizmą, išoriškai nepanašų į jokius iki šiol buvusius“. Labai nesinorėtų, jog tai, ką šiandien regime Lietuvoje, būtų šios niūrios prognozės išsipildymas. Bent jau dėl vieno Averincevas tkrai teisus – kai bendruomenišką rūpestį ir artimo meilę išstumia abstraktūs šūkiai, mąstymas pradeda karščiuoti, o tai sukelia taip pat ir visuomenės ligas.

Apie imunitetą totalitarizmui

Tiesa, totalitarizmo pergalė tikrai nėra neišvengiama. Tai pabrėžia ir S. Averincevas. Kalbėti apie demokratijos trapumą ir totalitarizmo apžavus svarbu pirmiausia todėl, kad ugdytume imunitetą totalitarizmui, kad suvoktume, jog demokratija reiškia nuolatinę kūrybą bei atsakomybės jausmo puoselėjimą. Pasak S. Averincevo, tėra vienas veiksmingas būdas tapti atsparesniems totalitarizmui – prisiimti atsakomybę už kiekvieną žodį ir veiksmą, išlaikyti kritinį mąstymą, nepataikauti minios skoniui ir kartu nepasiduoti masių valdymo mechanizmo diegimo iliuzijai.

Kai piktinamės totalitarizmo apžavėtais žmonėmis, taip pat svarbu suvokti, jog tai nėra vien tik nuolat pasikartojantis pasąmonės maištas prieš pastangas atrasti racionalų pagrindą visuomenės gyvenimui. Totalitarizmas kartu yra visiškai klaidingas atsakymas į realius klausimus, iškeltus konkrečių istorinių aplinkybių. Šie klausimai, kaip rodo istorija, dažnai kartojasi. Teisingumo alkio pagimdyti klausimai pūliniais virsta tada, kai pritrūksta sąžiningumo juos pripažinti arba kai griebiamės abstrakcijų skydo ar bandome bet kuria kaina jų nepastebėti. Atsispirti totalitarizmo traukai tikrai nepadeda cukruotos panegirikos demokratijai. Daug svarbiau intelektualinis sąžiningumas ir savikritika, taip pat atjauta žmonėms – dėl savo ar ne savo kaltės – skurdo įspraustiems į kampą.

Taigi, keikdami masių gaivalą bei totalitarizmo ilgesį, niekad nepamirškime klausimo: kas negerai demokratinėje santvarkoje, jei žmonės, tūžmingai naudojasi šios santvarkos teikiama teise ją išplūsti? Na o plūsdami laisvę, nepamirškime, jog teisė tai daryti yra viena iš plūstamos laisvės dovanų.

Andrius Navickas
DPI ekspertas
“Bernardinai”
2004 03 17

Leave a Reply

Your email address will not be published.