Demokratinės politikos instituto renginyje, skirtame rugsėjo 11-tosios įvykių padariniams aptarti, profesorius Edvardas Gudavičius stebėjosi, kad mūsų politikai diskutuodami savo teiginius grindžia ne faktų analize, bet gerais norais. Kitaip tariant, lietus jiems turi lyti ne todėl, kad danguje susikaupia lietaus debesys, o todėl, kad nusausėjusiai žemei reikia drėgmės.

Kaip tokio mąstymo pavyzdį galima prisiminti šių metų pavasarį Vilniuje vykusią tarptautinę konferenciją, kurios bene svarbiausias tikslas buvo apversti Harvardo profesoriaus Samuelio Huntingtono civilizacijų susidūrimo teoriją aukštyn kojomis. “Mūsų tikslas – parodyti, kad tarp civilizacijų vyksta dialogas, o ne konfliktas”, – kalbėjo vienas renginio organizatorių, lyg taikingai žiovaujantys dalyviai būtų neatremiamas argumentas prieš Huntingtoną.

Po teroro išpuolių Amerikoje mes rūsčiai smerkiame terorizmą, bet gink Dieve nesiejame jo su musulmoniškuoju pasauliu. Taip, jokios abejonės, tų dalykų negalima nei tapatinti, nei sieti remiantis prietaringumo sąlygotais nusistatymais. Žiauru ir neteisinga kaltinti religiją bei visus jos išpažinėjus vien tik dėl fanatizmo apsėstų jų bendratikių. Tačiau teisingas požiūris į islamo fundamentalizmą nereiškia, kad turime slėptis po čadromis nuo tikrovės.

Kruviną išpuolį prieš Ameriką vykdę fanatikai vadovavosi savo religiniais įsitikinimais, kad ir kas būtų sakoma apie jų išpažįstamo islamo nukrypimus nuo tikrojo mokymo. Jų lyderiai neslėpė savo ketinimų susidoroti su “Didžiuoju Šėtonų” – tokiais žodžiais jie atvirai vadino Ameriką. Susidorojimo būdus ir motyvus iškalbingai simbolizavo rasti teroristų daiktai: peiliai, Koranas.

Komunizmo žlugimas pastaraisiais metais daugelį vertė manyti, kad pasaulis nuo šiol žengs nesustabdomu modernėjimo ir demokratizacijos keliu ir kad kito kelio tiesiog nėra. Nebūti optimistu tapo taip pat nepadoru, kaip kalbėti prieš homoseksualizmą. Ad hominem, “optimistiškas” Fukuyama pasirodė esąs “teisesnis” už “pesimistą” Huntingtoną. Ideologijoms išpranašauta liūdna pabaiga, nes mažai kas Vakaruose rimtai betikėjo, kad jomis dar galima tikėti rimtai. Nenuostabu, kad ir į pastarojo dešimtmečio teroro išpuolius prieš Amerikos ambasadas ir bazes dažniausiai buvo žiūrima tik kaip į marginalinių grupių nusikaltimus, o ne kryptingo ideologinio karo užuomazgas. Tik dabar šis požiūris ėmė keistis.

Ideologija, kuria vadovaujasi išpuolius prieš Ameriką vykdžiusių teroristų rengimo ir politinės globos tinklas, kažkieno taikliai pavadintas Teroristanu, yra žinoma islamo fundamentalizmo vardu. Per pastaruosius porą dešimtmečių ji įsigalėjo tokiose valstybėse kaip Iranas, Sudanas, Afganistanas. Ji gresia įsigalėti Alžyre, Irake, Sirijoje. Jos įnašas į pasaulinį terorizmą yra akivaizdus.

Šiuolaikinis terorizmas kaip ypač veiksminga politinių tikslų siekimo priemonė atsirado globalizuotos žiniasklaidos amžiuje. Atskaitos tašku laikomi 1972 metai, kai Miunchene vykusioje olimpiadoje palestiniečių teroristai šaltakraujiškai išžudė Izraelio sportininkų grupę. Po to prasidėjo tų pačių palestiniečių vykdyti sprogdinimai, lėktuvų grobimai, įkaitų ėmimai. Visa tai mirgėdavo žiniasklaidoje, taigi tarptautinio pripažinimo siekę palestiniečiai nuolat atsidurdavo dėmesio centre.

Kai kas dabar mėgsta sakyti, jog antai Europoje irgi esama teroristų: airių IRA, baskų ETA. Tačiau reikia turėti omenyje, kad šios bei kitos teroristų organizacijos (“raudonosios brigados” ir pan.), ėmė veikti tik po to, kai Sirijos ir Libano priglausti bei arabų naftos dolerių finansuojami palestiniečių smogikai įrodė pasauliui teroro efektyvumą. Beje, nereikėtų pamiršti, kad 1974 metais teroristus išpuoselėjusi Palestinos išlaisvinimo organizacija pralaužė nepripažinimo ledus: dalyvavo JTO Generalinės asamblėjos sesijoje, netrukus išsikovojo stebėtojo statusą, buvo priimta į UNESCO bei kitas tarptautines organizacijas.

Islamo fundamentalistai – šiitai, Irano ajatolos šalininkai, teroro griebėsi 1978 metais ir, galima sakyti, iškart pateko į pasaulio terorizmo “reitingų” viršūnes. Esama duomenų, kad nuo 1986 metų pagal šariato įstatymus gyvenantis Sudanas šiuo metu yra tapęs vienu didžiausių teroristų prieglobsčių. NATO smūgius patyrę Afganistano talibai, kaip jie patys sakė, pasiryžę aukoti 2 milijonus gyventojų, kad tik apsaugotų Osamą Bin Ladeną ir jo bendrus.

Net po rugsėjo 11-tosios kai kas nepritaria “karo” sąvokai ir tebemano, kad teroristus dera išaiškinti ir teisti individualiai. Taip manantys mato medžius, bet nepastebi miško. Užtat 1996 m. birželį Teherane vykusios Hizb-Allah tarptautinės organizacijos konferencijos dalyviams toks Vakarų požiūris leido ramiai ir dalykiškai svarstyti, kur ir kaip veiksmingiau vykdyti tolesnius teroro aktus prieš Jungtines Valstijas.

Kai per teroristų išpuolį Saudo Arabijoje žuvo 5 ir buvo sužeista 60 amerikiečių, Clintonas pareiškė: “užtikrinu jus, kad atsakingiems už šį baisų aktą teisingumas bus įvykdytas”. Praėjus 2 dienoms po Hizb-Allah konferencijos Teherane teroristai įvykdė naują išpuolį prie Dhahrano (Saudo Arabija), per kurį žuvo 19 ir buvo sužeista 150 amerikiečių. Clintono grasinimai liko kyboti ore, o Hizb-Allah Teherane surengė naują konferenciją savo “pasiekimams” aptarti.

Situacija išties unikali: prieš Ameriką atvirai kovojama, valstybių sostinėse posėdžiauja priešo štabai, o tuometinis Amerikos prezidentas tik bejėgiškai grasino priešo eiliniams: “kai surasiu, stosite prieš teismą”. Amerikos politologas Bruce’as Herschensohnas neseniai rašė Los Angeles Times: “Kai Prezidentas Rooseveltas paskelbė karą Japonijai, jis nepasakė: ‘Vakar mus užpuolė Pearl Harbore, ir mes padarysime viską, kad išsiaiškintume, kokie konkretūs žmonės valdė užpuolikų lėktuvus, ir patrauktume juos atsakomybėn’”.

Niekam ne paslaptis, kokios religijos vėliavą iškėlė prieš Ameriką karą pradėjęs Teroristanas. Praėjus mėnesiui po teroristų atakos, Townhall’o Internete paskelbtame straipsnyje apžvalgininkė Suzanne Fields rašo: “Nors šie fanatikai gyvena kuoktelėjusiame islamo pakraštyje, negalime nekreipti dėmesio į šio kuoktelėjusio pakraščio kilmę”. Ji užsimena apie skaitytojų laiškus, kuriuose nurodomos Korano ištraukos, skatinančios neapykantą kitatikiams ir iš esmės pateisinančios teroristų veiksmus. Fields atsako, jog Korane, kaip ir visuose šventraščiuose, esama tiek paradoksų ir dviprasmybių, kad yra galimi įvairūs ir net labai prieštaringi aiškinimai.

Iš tikro, bandymai pasmerkti ar pateisinti teroro, karo veiksmus ar apskritai kokią nors politiką šventraščių interpretacijomis – abejotinas užmojis. Beje, po Amerikos užpuolimo iš visų pusių pasigirdo balsai, kad islamas – labai taiki ir visai nekaringa religija. Pasirodo, net ir Lietuvoje daug kas apie tai “žinojo”, tik niekam nesakė, kol Niujorke ir Vašingtone nenukrito lėktuvai. Kaip jau minėta, Korano interpretacijomis tokios nuomonės lengvai nepagrįsi – lygiai taip pat, kaip ir priešingos. Todėl kyla klausimas, kuo remiamės, kalbėdami šia tema.

Po rugsėjo 11-tosios Vakarų politologai ir apžvalgininkai ėmė atviriau ir griežčiau daryti tam tikras išvadas ir apibendrinimus. Jau cituota Suzanne Fields rašo: “Aišku tai, kad pastaruosius kelis dešimtmečius islamas, labiau nei kuri nors kita didžioji pasaulio religija, buvo neapykantos Vakarams ir ypatingai Amerikai šaltinis”. London Daily Telegraph išspausdintame straipsnyje Davidas Selbourne’as teigia: “Nuo šeštojo dešimtmečio ir ypatingai po komunizmo žlugimo 1989 – 1991 m. <…> islamas tiek politine, tiek religine ir karine prasmėmis tapo antivakarietiškos veiklos lyderiu. Viena ranka jis mojo šautuvu, kita – Koranu, demonizuodamas Ameriką, sionizmą ir krikščionybę”.

Savo ruožtu prezidentas Bushas, kaip ir dera apdairiam politikui, nuolat kartoja, kad islamas – “taikos religija”. Tą patį sako daugelis kitų politikų šiapus bei anapus Atlanto, ir ne tik politikų. Jei tai tiesa, įtakingiausieji arabų lyderiai ir musulmonų šventikai jau seniai turėjo ne tik formaliai pasmerkti terorą ir siūlyti Amerikai ieškoti kaltųjų, bet ir autoritetingai pareikšti, kad jų tikėjimo vardu įvykdytas teroro išpuolis yra nuodėmė ir kad tiems, kurie tai padarė, nėra kelio į rojų. Ar daug girdėjome tokių pareiškimų?

Pavyzdžiui, “nuosaikiosios” Jungtinių Valstijų sąjungininkės Saudo Arabijos užsienio reikalų ministras pasakė: “mūsų veiksmai turi būti nukreipti prieš nusikaltėlius, neturime siekti keršto. Turime įvykdyti teisingumą kaltininkų atžvilgiu”. Tik tiek; visa kita – apie tai, kad didžiausias teroristas yra Izraelis. Kad ir kas būtų teisus Izraelio ir palestiniečių konflikte, po rugsėjo 11-tosios “taikos religijos” valstybių atstovai galėjo rasti kitokius žodžius svajam taikingumui demonstruoti ir bent jau trumpam liautis kalbėję apie keršto Izraeliui reikalus.

Kai prasidėjo Afganistano bombardavimas, Osama bin Ladenas perskaitė kreipimąsi, kurio videoįrašas buvo perduotas arabų žiniasklaidai. Jame jis prašė, kad Alachas priimtų teroro vykdytojus į rojų, nes šie savo veiksmais to nusipelnę. Kurie arabų lyderiai ir musulmonų dvasininkai Rytuose viešai pasakė, kad bin Ladeno Korano supratimas yra iškraipytas, netikęs, kad jis pats, šitaip kalbėdamas apie 6000 nekaltų žmonių žudikus, nusižengia savo tikėjimui?

Taigi kol kas sunku nuoširdžiai patikėti, kad taika ir islamas yra tokie jau neatsiejami dalykai. Ne tik todėl, kad per televiziją nuolat matome minias agresyvių musulmonų demonstrantų, liaupsinančių bin Ladeną ir deginančių Vakarų lyderių iškamšas. Problema yra štai kokia: kol musulmonų dvasiniai lyderiai arabų šalyse vienareikšmiai nepasmerkė bin Ladeno bei kitų teroristų ir nepripažino jų bedieviais, “taikos religijos” taikingumas toliau gali kelti tam tikrų abejonių. Kaip sako amerikiečių apžvalgininkas Larry Elderis (Townhall), jų delsimas tai padaryti gali reikšti du dalykus. Arba jie sutinka su bin Ladeno tikslais, net jeigu ir nepritaria jo metodams, arba bijo susidorojimo. “Abiem atvejais – nieko gero” (“bad news”).

Vladimiro Laučiaus komentaras, “Lietuvos radijas” – “TAIP” grupė, 2001 10 17

Leave a Reply

Your email address will not be published.