Lietuvos krikščionių demokratų politinio nukrypimo ir išnykimo patirtys prašyte prašosi svarstomos bent keliais reikšmingais aspektais. Vertinant perspektyvos požiūriu, du iš jų reikalauja ypatingo dėmesio. Pirmasis: ar krikščioniškoji demokratija partiniu pavidalu reikalinga valstybėje, kurioje daug sėkmingiau prigijo konservatorių partija? Antrąjį pravartu suprasti kaip pamoką, kurią gyvybės ženklus vis dar gana žvaliai rodantys konservatoriai turėtų išmokti iš karčios buvusių politinių sąjungininkų patirties.

Graudus ir, turint omenyje dabartinius LKD lyderius, gana komiškas krikščioniškosios demokratijos likimas posovietinėje Lietuvoje skatina nuodugniai apmąstyti triuškinančios šio politinio projekto nesėkmės aplinkybes. Apsiribosiu tik keliomis pastabomis apie tai, kas labiausiai krinta į akis nesuinteresuotam, bet suintriguotam stebėtojui.

LKDP atsiradimą Lietuvos politinėje padangėje 1990 m. daugiausia lėmė atkuriamasis akstinas ir tęstinumo dvasia. Praėjusio amžiaus pradžioje įsteigtos partijos atkūrimo veiksnį papildė ir du pragmatiški bei lengvai paaiškinami motyvai.

Pirmasis jų – tai išeivijos parama, kurios pagrįstai buvo galima laukti ir kuri tikrai neapvylė lūkesčių. Antrasis motyvas – tai galimas Katalikų Bažnyčios moralinis užtarimas ir siekis su jos pagalba didinti partijos įtaką tarp tikinčiųjų. Šalia išvardytų pragmatiškų akstinų reikėtų paminėti ir palyginti menką ideologinį veiksnį, kurio vėliau atsiradęs pragmatiškasis aspektas reiškėsi siekimu įsilieti į Europos krikdemišką aplinką su visais iš to plaukiančiais privalumais.

Ideologinis veiksnys, be minėto aspekto, turėjo dar mažiausiai du dėmenis. Pirmasis ir pagrindinis, atsiradęs kartu su partija, – tai griežta antikomunistinė nuostata. Krikdemai atsiskyrė nuo buvusiems komunistams atviro Sąjūdžio ir ab initio laikėsi pabrėžtinai griežtos pozicijos SSRS ir ekskomunistų atžvilgiu. Antrasis dėmuo išryškėjo Lietuvai ir jos politinėms partijoms ėmus sparčiai artėti Vakarų link. Vokietijos krikdemų įkūnytas krikščioniškos demokratijos modelis galėjo tapti sektinu pavyzdžiu, žadėjusiu LKDP pilnavertės vakarietiškos partijos ateitį. Tačiau Lietuvos krikdemai daugiau paisė per pusšimtį sovietizacijos metų tapusių gana efemeriškomis tautinių istorinių sąsajų negu vakarietiškų pavyzdžių.

Nežiūrint gerų ketinimų ir neblogų LKDP perspektyvų, kuriomis mažai kas abejojo prieš 6-8 metus, paskutinieji XX amžiaus metai tapo krikdemiškojo projekto Lietuvoje pabaigos pradžia. LKDP skilimas ir žlugimas per Seimo rinkimus, susijungimas su KDS ir Kazio Bobelio išrinkimas partijos pirmininku, paskui – triuškinantis Bobelio pralaimėjimas per Prezidento rinkimus ir Petro Gražulio derybos su Juozu Petraičiu dėl partijos pirmininko posto primena užsitęsusią pražudytos partijos agoniją. Kas lėmė tokią garbės nedarančią baigtį?

Net ir akivaizdžioms priežastims išaiškinti reikėtų perdaug gilintis į skirtingo pobūdžio klausimus, todėl apsiribosiu tik keliais žlugimo ištakas nusakančiais štrichais, kurie aprėpia ideologines ir intelektines nenusisekusio projekto prielaidas.

Pirmiausia, atkurtoji LKDP, pabrėžusi istorinį tęstinumą ir juo grindusi savo politinį tinkamumą Lietuvai, nė iš tolo neprilygo krikdemiškai amžiaus pradžios minčiai intelektiniu pajėgumu ir ideologiniu įdirbiu. Po nepriklausomybės atkūrimo krikščionys demokratai išsiugdė gerų ministrų, biurokratų ir net kelis neblogus partijos politikus, tačiau idėjinė jų politinės minties dirva liko stebėtinai nederlinga. Todėl jie gana nykiai atrodė intelektinės savivokos srityse ir politinių idėjų susidūrimo arenose. Partijos pavadinimas tapo neįpareigojančia iškaba, reikalinga tik tam, kad kaimo parapijonys įskaitytų joje žodį “krikščionys” ir susigraudintų.

Kita vertus, nepasiteisino bandymas atgaivinti tradicinę glaudaus krikdemų bendradarbiavimo su Katalikų Bažnyčia praktiką. Nepasiteisino todėl, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia nebėra tokia politiškai angažuota ir įtakinga, kaip praėjusio amžiaus pradžioje, ir, be to, ji paaiškėjo esanti ne mažiau palanki konservatoriams, negu krikdemams. Apskritai, lyginant su XX amžiaus pradžia, kardinaliai pasikeitė visuomenės požiūris į autoritetą ir ypač – į moralinio autoriteto politinę reikšmę. Lietuvos vaizdavimas “katalikišku kraštu” geriausiu atveju iš dalies atitiko kultūrinę, bet ne politinę tikrovę. Simptomiška, kad Bažnyčios bandymai daryti įtaką rinkėjų apsisprendimui patyrė nesėkmę ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos atveju.

Lygiavimasis į prieškario krikščioniškąją demokratiją atskyrė LKDP nuo vakarietiškojo idėjinio dėmens, kuriam didelę įtaką po II pasaulinio karo darė Jacqueso Maritaino neotomizmas ir Konrado Adenauerio politinės nuostatos. Jeigu Adenauerio vardas Lietuvos krikdemams apskritai ką nors reiškė, tai veikiau fondo pinigus, o ne politines idėjas. Vargu ar per visą nepriklausomybės laikotarpį krikdemiškoje Lietuvos spaudoje pasirodė bent viena Adenauerio ar juo labiau Maritaino idėjas pristatanti publikacija.

Adenauerio įsitikinimu, demokratijos pamatas yra “weltanschauung” – tam tikra pasaulėžiūra, aprėpianti pasaulio, žmogaus ir politikos sampratas. Demokratijai iškyla grėsmė, jei lieka tik paviršinė, procedūrinė jos išraiška, pagrįsta politikos kaip interesų susidūrimo ir sutaikymo samprata. Jos principai turį būti saugomi pasaulėžiūriniame lygmenyje, kuriame ir vyksta tikroji politinė kova. Adenauerio nuomone, tvirtas Vakarų demokratijos pasaulėžiūrinis pagrindas glūdi krikščionybėje. Jei taip, vadinasi, krikdemiškoji politika turėtų remtis universaliomis nuostatomis, kurių visuma sudaro nuoseklią politinę ideologiją.

Lietuvos krikščionys demokratai ideologijos dažniausiai nepaisė ir net nemanė ją esant reikalingą. LKDP lyderiai paprastai būdavo linkę apsiriboti miglotomis užuominomis apie “krikščioniškas vertybes”, kurių politinės reikšmės jie dorai taip ir neišaiškino. Padėtis tapo dar neaiškesnė po LKDP skilimo. Prie LKD vairo atsidūręs Bobelis vienareikšmiai palaikė lošimo namų legalizavimą. Jam tapus pirmininku, kaipmat išgaravo ir ankstesnis krikdemų antikomunizmas. Šios partijos “vertybės” savo prasmingumu tolydžio supanašėjo su Petraičio rinkiminėmis ištarmėmis. Krikščioniškoji demokratija ir Lietuvos krikdemai paaiškėjo esą du skirtingi ir sunkiai suderinami reiškiniai.

Šiomis aplinkybėmis krikdemišku pavadinimu prisidengusios partijos tolesnis buvimas Lietuvoje tampa ideologiškai nepateisinamas ir politiškai destruktyvus. Padėties nepataisė ir moderniųjų krikdemų atsiradimas: jų politinis elgesys iki šiol labiau priminė Marijos Magdalenos jaunystę nei krikdemiškos ideologijos gelbėjimą. Krikdemų likučiams tolydžio tirpstant tarp populistų ir modernistų, tarp liberaldemokratų ir liberalų, krikščionišką pasaulėžiūrinę alternatyvą šiems nuokrypiams dabar pajėgūs siūlyti nebent Lietuvos konservatoriai.

Teoriškai tokia perspektyva atrodo visai tikėtina. Tačiau praktiškai dabartinė Tėvynės sąjunga susiduria su krikdemų patirtį kartojančia ideologine problema, kurios išsprendimas toli gražu nėra garantuotas: skliausteliuose įrašytas vakarietiškas šios partijos pavadinimas, kaip ir LKDP atveju, labai kertasi su politine tikrove. Per 10 partijos gyvavimo metų joje išryškėjo du ideologiniai sparnai, iš kurių nė vienas negali deramai atstovauti vakarietiškam konservatizmui. Didesnioji partijos dalis išpažįsta XIX amžiumi dvelkiantį “tautiškąjį” liberalizmą. Kita dalis pasirinko “pažangietiškojo” liberalizmo kelią ir svajoja apie kompiuterizuotą technokratinę Lietuvą. Taigi dabar daug kas priklausys nuo atsakymo į klausimą, kiek šioje samplaikoje bus gebama paisyti konservatizmo nuostatų ir krikščioniškos pasaulėžiūros, kuri šiandien prašyte prašosi būti šios partijos politiškai atstovaujama.

Vladimiras Laučius
DPI ekspertas
“Atodangos”, “XXI amžius” priedas
2003 01 31

Leave a Reply

Your email address will not be published.