Du įvykiai privertė šią savaitę mane susimąstyti apie skyles mūsų vertybiniuose pamatuose. Tie du, berods visiškai niekuo nesusiję įvykiai – tai artėjantys prezidento rinkimai Baltarusijoje ir Lietuvos krepšinio rinktinės nesėkmė Europos čempionate – vis gi man pasirodė turi keistų vertybinių paralelių. Lietuvos krepšinio rinktinės nesėkmė tapo pagrindiniu savaitės įvykiu, apie kurį rašė storiausių laikraščių vedamieji, kurį komentavo pats Prezidentas, dėl kurio sriūbavo minios lietuvių, pasirengusių šią nesėkmę paskelbti nacionaliniu gedulu.
Toks puolimas į kraštutines emocines reakcijas, į tautinį puikavimąsi dėl krepšinio komandų pergalių arba puolimas į neviltį dėl rinktinės nesėkmės, mano supratimu, atskleidžia naivoką ir nebrandų mūsų tautinį charakterį. Po kelių sėkmingų rungtynių mes savo krepšininkų atvaizdais esame pasirengę pakeisti šventųjų paveikslus bažnyčiose, o po kelių nesėkmių mes lyg patys nirtingiausi ateistai jau norime ne tik tas ikonas, bet ir pačius krepšininkus sumaišyti su dulkėmis.
Rūpestį kelia ne mūsų emocinis nepastovumas, bet tas perdėtas ir provincialokas ar vaikiškas krepšinio reikšmės pervertinimas, tiksliau tariant, tariamų vertybių pervertinimas ir nepakankama pagarba tikriesiems pasiekimams ir aukštesniosioms vertybėms. Krepšinis tėra viena iš sporto rūšių. Dar daugiau, jis tėra viena iš pramogos verslo sričių. Tautas tuo tarpu į pirmaujančiųjų gretas iškelia visų pirma kultūrinis, mokslinis ir technologinis pažangumas ir valstybinio sambūvio civilizuotumas. Kitaip tariant, socialinė tvarka ir darna. Sportas ir pramogų verslas toje valstybių konkurencijoje tėra tik kvapniu prieskoniu.
JAV yra didžios visų pirma savo ekonominiu potencialu, t.y. šimtais tūkstančių pirmaujančių įmonių, moksliniais pasiekimais, demokratijos stabilumu, laisvės dvasia, pilietiškumu. Krepšinis tėra tos didžios tautos laisvalaikio hobis, bet ne didžioji vertybė. Iš ekonominio nuosmukio ir pusiau civilizuotumo niekaip neiškopiančių brazilų tapatinimasis su futbolo tėvyne greičiau kyla iš tautinio nepilnavertiškumo komplekso nei iš tikrų ir amžinių vertybių.
Tas pats pasakytina ir apie mūsų tapatinimąsi su Europos krepšinio centru. Jis kyla irgi iš mūsų nepilnavertiškumo ir nepasitikėjimo. Iš tokių kompleksų kyla ir amžinas bambėjimas dėl blogos valdžios ir pasyvumas, ir noras susitapatinti su istorine tautos arba sportine komandos didybe, su kuria daugelis iš mūsų, tiesą sakant, nieko neturi bendra. Bet ar tikrai negalime didžiuotis savimi ir dabartimi, kad bandome pasisavinti bent svetimų pergalių nuotrupas ir verkiame dėl nesėkmių?
O didžiuotis, manau, turime tikrai vertesnių pasiekimų nei nepagrįstai į pervertintas aukštumas iškeltas krepšinis. Tuo įsitikinti galime žvilgtelėję, kad į gretimą Baltarusiją, kurioje jau prasidėjo prezidento rinkimai. Šie rinkimai galėtų būti mums daugeliui nuostabiausiu kontrastu suvokiant, kiek daug per dešimtmetį esame pasiekę ir ekonomikoje, ir demokratijos plėtroje, ir visuomenės gerbūvyje. Šie rinkimai gali mums paliudyti tai, kaip nepagrįstai nevertiname savo fizinių ir dvasinių pasiekimų.
Lietuvoje atlyginimų vidurkis jau yra perkopęs 1000 litų ir daugelis mūsų tai laiko nepakankamu lygiu. Baltarusijos prezidentas Lukašenka tokį atlygį žada savo rinkėjams savo populistinėje kalboje po 5 metų, nes dabar jie gauna 10 kartų mažiau. Mes jau pamiršome, kas yra komandinė ekonomika. Baltarusijoje ji tebeklesti. Tad apie pusė įmonių joje yra nerentabilios ir gamina pigią, bet niekam nereikalingą ir nekonkurentabilią produkciją sandėliui. Mes jau atpratome nuo nesąžiningų rinkimų ir pripratome prie laisvos žiniasklaidos, o Baltarusijos prezidentas Lukašenka rinkiminėje kalboje kalba apie būtinybę kontroliuoti ne tik savo šalies, bet ir įsileidžiamos Rusijos žiniasklaidos kanalus. Mes jau atpratome nuo komunistinių parodomųjų renginių, o Baltarusijoje į mitingą paremti Lukašenką už pietų davinį 10 tūkst. žmonių buvo suvežti autobusais. Mes jau pamiršome demagogiškas ir nuobodžias gensekų kalbas, tad kas nori jas prisiminti, lai įsijungia Baltarusijos televizijos kanalą. Mes jau atpratome ir nuo tuščių parduotuvių, pamiršome kilometrinėje eilėje prieš naujus metus nutverto bananų kilogramo džiaugsmą arba lauktuvių iš užsienio parvežto plastikinio maišelio ar kramtomos gumos gumulėlio vertę. Bet visa tai jūs dar galite atrasti Baltarusijos kaime.
Mes jau esame NATO ir ES prieangyje. Baltarusija, prasiskolinusi Rusijai, sparčiai klimpsta į Rusijos ūkio ir politines struktūras. Mūsuose socialiniai eksperimentai baigėsi. Apie diktatūrą vaikai teskaito iš vadovėlių. Baltarusijoje, taip ir sustingusioje neobrežniaviniame gyvenimo stiliuje, visa tai yra niūri kasdienybė. Net jei pergalę prezidento rinkimuose pasiektų Lukašenkos konkurentas Vladimiras Gončarikas, Baltarusijos su jos patirtimi ir tautiniu mentalitetu lauktų ilgas, vargingas kelias iki tos būklės, kuria mes esam linkę taip verksmingai pasiskųsti ir pamiršti.
Na o sportas. Sportas Baltarusijoje yra aukštumoje, bet ar tai yra vertybė? Ta vertybė, kuria Baltarusija ruošiasi nukonkuruoti pasaulio tautas? Ar bent prieš jas pasipuikuoti? Nejau pasaulio tautos, kaip ir mes, nepaklausėme, o kas slypi už to puikaus ir brangaus sporto fasado? Beje, to galime paklausti ir savęs.
Kęstučio Masiulio komentaras Lietuvos radijas, 2001 09 06