Po šių Prezidento rinkimų jau vargu ar galima abejoti, kad šalies visuomeniniame ir politiniame gyvenime vyksta dideli pokyčiai. R. Pakso pergalę galima aiškinti meistriškai surežisuota demagogine rinkimų kampanija, akivaizdžiomis jo varžovo rinkimų komandos klaidomis, rinkėjų “nesąmoningumu” ir kitomis panašiomis priežastimis. Tačiau toks aiškinimas būtų pernelyg paviršutiniškas. Iš tikrųjų ši iš pirmo žvilgsnio netikėta ir nesuprantama pergalė yra gelminių ir ilgalaikių mūsų visuomeninio ir politinio gyvenimo tendencijų padarinys.

Į politinę areną drąsiai žengia “partijomis” save tituluojantys atsitiktinių žmonių sambūriai, neturintys nors kiek aiškesnių vertybinių nuostatų ir ideologinių bei politinių atpažinimo ženklų. Tradicinės šalies partijos pamažu stumiamos iš politinės arenos. Sparčiai keičiasi ir rinkėjas: retėja nuolatos vieną ar kitą partiją remiančių rinkėjų sluoksnis ir daugėja žmonių, balsuojančių už vienadienius neįvykdomus pažadus. Būtent tradicinių partijų silpnėjimas ir retėjančios populistiniams pažadams atsparių rinkėjų gretos leido R. Paksui pateikti save kaip atsvarą “supuvusiai” šalies partinei sistemai. Galutinis rinkimų rezultatas — viena svarbiausių valstybės institucijų atsidūrė naująjį prezidentą finansiškai rėmusios grupuotės rankose. Šie rėmėjai neabejotinai darys įtaką naujajam prezidentui, tačiau jų ketinimai ir tikslai iš esmės tebėra nežinomi.

Sunku numatyti, kokie bus penkeri R. Pakso prezidentavimo metai. Tačiau iš principo galimi du tolesnės įvykių raidos scenarijai. Pirmuoju – optimaliu – atveju R. Paksas susitaikys su ribotomis savo, kaip šalies prezidento, galiomis, vienokiu ar kitokiu būdu išsižadės demagoginių rinkiminių pažadų ir tęs savo pirmtako V. Adamkaus kursą. Deja, šis scenarijus menkai tikėtinas. Jo įgyvendinimas neišvengiamai sumenkintų R. Pakso autoritetą tarp jį parėmusių rinkėjų ir sužlugdytų jo politinę ateitį. Taip pat nepanašu, kad finansiniai rėmėjai šalyje ir galbūt užsienyje tenkintųsi tuo, kad R. Paksas vykdo daugiau simbolines šalies vadovo funkcijas ir beveik neturi galimybių “atidirbti” už jam suaukotas didžiules lėšas. Todėl kur kas labiau tikėtina, kad bus siekiama išplėsti prezidento galias keičiant šalies Konstituciją. Šiuo požiūriu daug ką nulems po dvejų metų įvyksiantys Lietuvos Seimo rinkimai. Iki jų R. Paksas dės visas pastangas, siekdamas sukurti geranoriško, tačiau partijų varžomo ir iš esmės “bejėgio” prezidento įvaizdį, ir mėgins įgyti tvirtą politinę atramą parlamente. Jo partijos – “liberalų demokratų” – sėkmė Seimo rinkimuose reikštų tai, kad Lietuvoje atsiranda stipri “prezidentinė” partija, kuri galėtų parengti dirvą visuotiniam referendumui dėl prezidento galių išplėtimo. Įgyvendinus tokį scenarijų Lietuvos politinio gyvenimo sankloda sparčiai artėtų prie šiuo metu Rusijoje sėkmingai įtvirtinto imitacinės “valdomos demokratijos” modelio.
Tad šiandien svarbiausias klausimas – ar nusilpusios ir praradusios įtaką tradicinės Lietuvos politinės partijos sugebės užkirsti kelią tokiai įvykių raidai.

Tuoj po prezidento rinkimų prasidėjęs karštligiškas sambrūzdis dešiniosiomis save vadinančių partijų stovykloje verčia apie daug ką susimąstyti. Pastangos kitiems Seimo rinkimams sulipdyti konservatorių ir liberalų koaliciją neatrodo įtikinamos, nes grindžiamos labai abejotinomis šalies visuomenės nuotaikų po dvejų metų prielaidomis. Būsimosios koalicijos kūrėjai tikisi išnaudoti V. Adamkaus sukauptą politinį kapitalą. Tačiau jie, atrodo, neatsižvelgia į kelis svarbius veiksnius. Baigusio kadenciją dabartinio prezidento įtaka visuomenei neišvengiamai smarkiai sumažės. Šios įtakos nepadidins ir garbingas jo amžius. Pagaliau nėra žinomas ir tikrasis V. Adamkaus turimo “kapitalo” dydis, nes neaišku, kiek rinkėjų balsavo už jį tik todėl, kad laikė mažesne blogybe už kitą kandidatą. Kyla ir daugiau klausimų.

Pavyzdžiui, būtų nelengva suderinti konservatorių ir liberalų vertybines bei programines nuostatas. Taip pat sunku patikėti, kad rinkėjus suviliotų šių partijų pažadai rimtai “bendradarbiauti” tik po Seimo rinkimų. Net ir susijungusios trys “liberalios” partijos vargu ar taps “didele jėga” – juk šis susijungimas baigsis centristų skilimu. Galiausiai, net ir sudarius dešiniųjų partijų koaliciją, liktų neaiškus įtakos bei vaidmenų pasiskirstymas joje, o labiausiai – konservatorių ateities perspektyvos. Juk V. Adamkaus politinis kapitalas (jeigu paaiškėtų, kad jo kažkiek vis dėlto yra) greičiausiai atitektų būsimajai “liberaliai” partijai, tad ar sudarius tokią koaliciją konservatoriai neatsidurtų “jaunesniojo brolio” vaidmenyje?

Kaip tik tokie neaiškumai ir skatina būgštauti, ar dešiniųjų jėgų koalicijos lipdymas nėra dar vienos smėlio pilies statymas, galintis nutiesti “liberalams demokratams” kelią į valdžią per kitus Seimo rinkimus. Jų lyderiui faktiškai jau pavyko perimti A. Paulausko šalininkų balsus. Nueinant nuo politinės arenos A. Brazauskui, daug jo gerbėjų nesunkiai gali tapti karštais R. Pakso ir jo partijos rėmėjais. “Liberalų demokratų” sąjunga su K. Prunskienės “valstiečiais demokratais” iš esmės yra jau įvykęs faktas. LKD vadovų pareiškimai rodo, kad ši partija irgi gali būti nesunkiai paversta klusniu “liberalų demokratų” priedėliu. Net jeigu tokiam sandėriui nepritars eiliniai šios partijos nariai, partijos vis vien laukia ilgas vidaus trinties ir krizės tarpsnis. Tad Lietuvoje kitų Seimo rinkimų išvakarėse ryškėja galingos R. Pakso vedamos antivakarietiškų, o potencialiai ir antidemokratiškų politinių jėgų koalicijos kontūrai.

Sunku patikėti, kad tokios koalicijos spaudimą pajėgtų atlaikyti tik kosmetinius vidaus pertvarkymus linkusios vykdyti dešiniosios šalies politinės partijos. Šiaip ar taip, jau neįmanoma išvengti klausimo, ką reikėtų daryti, jeigu, tarkime, 2004-ųjų pavasarį atliktos sociologinės apklausos dešiniųjų koalicijai žadėtų tik kuklią sėkmę. Ši kol kas įsivaizduojama, tačiau visiškai įmanoma situacija leidžia suprasti, kodėl V. Adamkaus pralaimėjimas rinkimuose nėra tokia didelė blogybė kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jo pergalė galėjo visiškai užliūliuoti šalies piliečius bei rinkėjus ir sustiprinti nusiraminimo bei pasitenkinimo savimi nuotaikas partijų viršūnėse. Juk galėjo būti kur kas blogiau jeigu, niekam nesitikint, “liberalai demokratai” būtų įsiveržę į Seimą kaip stipriausia šalies politinė jėga ar net įgiję galimybę formuoti vyriausybę. Dabar bent jau žinome, ko galima laukti. Viskas priklauso nuo to, kam – pigiems politiniams žaidimams partijų viduje ar rimtai ir atsakingai veiklai – bus išnaudotas iki Seimo rinkimų likęs laikas.

Kol kas aišku tik tiek, kad šalies ateitis jau nebegali būti vien partinės politikos reikalas. Šiandien kaip niekad svarbu, kad Lietuvoje kuo greičiau rastųsi pilietinis susivienijimas, kuris atidžiai stebėtų, kas vyksta partijose, blaiviai ir reikliai vertintų jų politines ir rinkimines perspektyvas, o iškilus neišvengiamai būtinybei galėtų savarankiškai išeiti į politinę areną ir sustabdyti pergalingą prezidento demagogo “erelių” skrydį.

Vytautas Radžvilas
DPI prezidentas
“Atodangos”, “XXI amžius” priedas
2003 01 31

Leave a Reply

Your email address will not be published.