Praėjusios savaitės diskusijos dėl “Lietuvos dujų” privatizavimo modelio žadina prisiminimus apie beveik dešimtmečio senumo įvykius. Prieš 10 metų plačiai skambėjo šūkis “Neleiskime išparduoti Lietuvos”. Jis tapo idėjiniu vadinamojo čekinio privatizavimo pateisinimu. Dabar jau visiems turėtų būti aišku, kad toks privatizavimas tebuvo būdas apsukriems asmenims ar jų grupėms pusvelčiui išgrobstyti, o dažnai galiausiai ir nustekenti daugelį šalies įmonių. Tąkart Lietuva tikrai nebuvo išparduota. Ji buvo paprasčiausiai išsidalinta.

Ir vis dėlto vėl regime mėginimus sugrąžinti šią slogią praeitį. Už skambių frazių apie būtinybę apginti neva skriaudžiamo lietuviškojo verslo interesus iš tikrųjų glūdi reikalavimas leisti išrinktiesiems to verslo galiūnams pusvelčiui įsigyti daug, gal net iki trečdalio “Lietuvos dujų” akcijų. Neverta net svarstyti klausimo, kiek pagrįstai “Gazpromo” ar kitų Rusijos kompanijų atstovai ar tarpininkai gali būti vadinami lietuviškojo kapitalo atstovais. Kur kas įdomiau panagrinėti jų pateikiamus argumentus, neva patriotiško privatizavimo modelio naudai.

Pagrindinis argumentas šiuo atveju yra toks: atsisakius tokių tarpininkų paslaugų smarkiai išaugtų Lietuvai tiekiamų dujų kaina ir nukentėtų vartotojai. Šioje formuluotėje nesunku išgirsti puikiai pažįstamą bauginimo ir šantažo aidą. Juk patikėjus šiuo argumentu neišvengiamai reikėtų tikėti ir tuo, kad dujų tiekimas Lietuvai yra ne verslo sandoris, o “Gazpromo” vykdoma labdaros akcija. Taip pat derėtų manyti, kad šios kompanijos tarpininkai pasižymi stebuklingomis galiomis, leidžiančiomis suminkštinti šiaip jau anaiptol nejautrias jos vadovų širdis. Galiausiai būkime visiškai nuoseklūs ir patikėkime dar ir tuo, kad tiems vadovams pirmiausiai rūpi ir neleidžia ramiai užmigti  už dujas nepajėgiančių susimokėti Lietuvos varguolių plona piniginė.

Priežastys, dėl kurių Lietuvai tiekiamų dujų kaina kol kas nėra ypatingai didelė, greičiausiai yra visai kitos. Viena iš jų galėtų būti ta, kad “Gazpromui” apsimoka jas tiekti ir dabartine kaina. O jeigu jis vis dėlto patiria finansinių nuostolių, vadinasi, juos kompensuoja kažkokia kitokia nauda, kurią ir derėtų nurodyti, užuot aptakiai kalbėjus apie neva Lietuvai teikiamą labdarą. Tai gali būti politinė nauda, kurios per “Gazpromą” ir jų atstovus Lietuvoje siekia Rusijos vadovybė. O galbūt tai yra kokia nors grynai ekonominė, tačiau kažkodėl viešai neminima paties “Gazpromo” ar jo tarpininkų nauda.

Tačiau labiausiai tikėtina, kad palyginti nedidelės dujų kainos tėra trumpalaikis jaukas, turintis privilioti Lietuvą į kruopščiai parengtus spąstus. Šie spąstai būtų ne kas kita, o ilgalaikis “Gazpromo” ir jo patikėtinių monopolis “Lietuvos dujų” ūkyje su visais iš to išplaukiančiais padariniais paprasto vartotojo kišenei. Neatsitiktinai televizijos laidoje vienas iš lietuviškojo verslo oligarchų su neslepiama panieka atsiliepė apie alternatyvaus dujų tiekimo galimybes. Anot jo, tai esanti tik teorinė, grynai popierinė galimybė. Nėra abejonės, kad Rusijos ir Lietuvos oligarchams perėmus šalies dujų ūkio kontrolę ši galimybė liktų popieriuje visiems laikams.

Laimei, šį kartą vadovaujantys Lietuvos politikai atrodo nelinkę nusileisti tokioms oligarchų užmačioms. “Lietuvos dujų” privatizavimas nėra vien ūkinis klausimas. Jis galiausiai tampa ir patikrinimu, ar turime bent jau trumpalaikę istorinę atmintį ir ar sugebame mokytis iš savo praeities klaidų. Ateityje dujų kainos greičiausiai išaugs, tačiau taip įvyks ne todėl, kad mūsų šalies vartotojai neturės užtarėjų “Gazpromo” būstinėje. Kelias iš skurdo veda per šių paprasčiausių dalykų supratimą.

Vytauto Radžvilo komentaras, “Lietuvos radijas” 2001 09 03

Leave a Reply

Your email address will not be published.