Ar bus sugriautos informacinių atskirčių sienos Lietuvoje?

Žodžiai turi daug didesnę galią, nei kartais manoma. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad „elito“ ir „runkelių“ priešprieša, kurią į viešąją erdvę įdiegė viena viešųjų ryšių agentūra, siekdama konkrečių politinių tikslų, iki šiol lieka įaugusi į mūsų kasdienį žodyną. Tiesa, „runkelių“ sąvoką dažniau prisimena humoristinės laidos, o skriaudžiamų žmonių gynėjais paprastai pretenduoja tapti turtingi ir menkai apie tikrus kasdienius eilinio Lietuvos gyventojo vargus išmanantys politikai. Tačiau neturime pamiršti, jog vidinis visuomenės susipriešinimas turi ir objektyvias priežastis. Turiu galvoje tiek išsiskėtusias socialinės nelygybės žirkles, tiek tai, kad politinis elitas yra linkęs veikiau valdyti ir naudotis savo statuso teikiamomis galimybėmis, nei atstovauti ir griauti įvairių atskirčių sienas.

Prieš rinkimus visos politinės partijos tvirtino, jog, atėjusios į valdžią, jos pateiks veiksmingą regioninę politiką, kuri panaikins didžiulius kontrastus tarp didmiesčių ir provincijos, padės kaimo vietovių žmonėms įveikti skurdo grandines, neleidžiančias jiems tapti visaverčiais visuomenės nariais. Nors premjeras Algirdas Brazauskas tvirtina, kad nereikia pernelyg rimtai vertinti prieš rinkimus dalytus pažadus, tačiau, atrodo, visi turėtume būti suinteresuoti, kad atskirčių ir sienų visuomenėje būtų daug mažiau. Tačiau ar tikrai dabartinis politinis elitas nėra linkęs apsigyventi Europos Sąjungos struktūrinių fondų bokštuose ir pamiršti dosnius pažadus tiems, kuriems valdžios pagalbos šiandien itin reikia.

Įdėmiau pažvelgti į tai, ar vykdomi politikų pažadai mažinti didmiesčių ir provincijos atskirtį, paskatino pavojaus signalas, kurį atviro laiško Lietuvos Prezidentui pavidalu pasiuntė keliasdešimt Lietuvos kaimo bendruomenių. Laiške tvirtinama, kad iškilo grėsmė, jog Kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuosčio tinklo projektui (RAIN), kurio provincijoje nekantriai laukiama, iškilo grėsmė. Nepaisant to, kad projekto rengimui jau išleisti didžiuliai ES tam skirti pinigai, jog ekspertai labai palankiai vertina projektą, o visos savivaldybės tvirtina jį remiančios, Susisiekimo ministerija apsigalvojo ir nusprendė, kad 53 milijonų litų ES parama, kuri leistų sukurti atokiausiose kaimo vietovėse informacinių technologijų infrastruktūrą, mums nereikalinga.

Kodėl? Nėra paprasta atsakyti į šį klausimą. Teko pačiam įsitikinti, jog jis sukelia Susisiekimo ministerijos atsakingų atstovų pyktį. Savo ruožtu tiek RAIN projekto rengėjai, tiek kalbinti kaimo bendruomenių atstovai tik gūžčioja pečiais ir tvirtina, kad racionalių kritinių argumentų jie neišgirdo. Projekto gynėjai sutartinai tvirtina, kad situaciją gali nuskaidrinti tik viešas kalbėjimas. Valdžios vyrai ir moterys taip pat tarsi tokio viešumo nori, todėl pažvelkime į klausimą – ar bus naikinama informacinė Lietuvos kaimo atskirtis? – įdėmiau.

Ar kaimui reikalingos modernios informacinės technologijos?

Į šį klausimą neigiamai gali atsisakyti tik tie, kuriems patogu manipuliuoti atskirtimis ir kurie į kaimo žmones žiūri kaip į potencialią „protesto“ grupę, naudingą politinėje kovoje; ar tie, kurie gyvenimą provincijoje įsivaizduoja vien tik kaip kasdienių žemės ūkio darbų rutiną. Pastariesiems tikrai būtų naudinga bent kartą atsiplėšti nuo darbo stalo ir pasikalbėti su „prasčiokais“ iš provincijos.

Dabartinių didmiesčių gyventojai neįsivaizduoja, jog kaime žmonės alksta informacijos, kultūrinių renginių, nori aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Deja, visa tai, gyvenant kaime, gana sunku. Interneto ryšys brangesnis nei didmiesčiuose, daugeliu atveju ne toks kokybiškas, o atskirose vietose apskritai neprieinamas. Infrastruktūra provincijoje dažniausiai skurdi, o gyvenimas labai monotoniškas, retai nuskaidrinamas dialogu su čia užsukančiais įdomesniais pašnekovais.

Statistika negailestingai tvirtina, kad provincija sensta ir depresuoja. Girgždėdamas sukasi ydingas ratas: investicijos kaimo regione ištirpsta kaip cukrus lietuje, nes joms reikalingi iniciatyvūs vietos gyventojai. Idant provincijoje vyrautų iniciatyvūs žmonės, reikia sudaryti sąlygas jų iniciatyvos sklaidai, t. y. sugriauti atskirtis. Tačiau tai pasiekti galima tik tada, kai provinciją pasieks investicijos, kurias veiksmingai panaudoti trukdo tos pačios atskirtys.

Aišku, yra išimčių. Žinau ne vieną kaimo vietovę, kurioje savaiminio augimo spyruoklės jau išsitempė, kuriamos naujos darbo vietos, tarpsta bendruomeniškumas. Tačiau taip pat yra Didžiasalio ir panašios socialinės žaizdos, kurias gydyti labai sunku.

Ar neprieštarauju aš pats sau? Juk tvirtinu, kad įvairių problemų kamuojamam kaimui šiandien ne mažiau nei didesnių grūdų kainų bei paramos gyvulių augintojams reikia informacinių technologijų infrastruktūros. „Kaimo žmonės nori duonos ir žaidimų, o jūs norite jiems pasiūlyti interneto ryšį“. Ne kartą teko girdėti tokį teiginį…

Tačiau nepamirškime, kad Lietuvos provincija šiandien turi du veidus. Vieną iš jų galite išvysti interneto vartuose www.bendruomenes.lt. Čia atrasite ne tik aktyvų kaimo žmonių susirašinėjimą, įvairių pasiūlymų, bet taip pat ir daugybės interneto svetainių adresus. Didžioji dauguma jų gyvos ir tikrai plečia vietos žmonių akiratį. Esu tvirtai įsitikinęs, kad šiandien turime provinciją, kuri nori būti sudėtine mūsų politinės bendruomenės dalimi, ir jai gali duoti tikrai ne mažiau nei didmiesčiai. Kita vertus, yra ir neviltyje skęstantis kaimas, praradęs viltį, jog sugebės pats išbristi iš bėdų ir netikintis, kad dar kažkam rūpi. Tai provincija, kuriai „Akropolis“ yra muziejus, kito, nepasiekiamo pasaulio dalis. Ši provincija laukia gelbėtojų, paskui jais nusivilia ir vėl laukia naujų.

Kuris provincijos veidas yra tikras? Prieš atsakydami į šį klausimą, pagalvokite, kuris didmiesčio veidas yra tikras? Ar perpildytos kavinės ir naktiniai barai, automobilių kamščiai ir dangoraižiai, ar šiukšlių konteineriuose besirausiantis benamiai? Neretai tvirtinama, kad pabodo, jog kaimo žmonės vis reikalauja, tačiau valdžia daug mieliau jiems dalija labdarą, nei kloja kitokios ateities pamatus.

Svarbu suvokti, kad jos visos tarpusavyje glaudžiai susijusios. Informacinė atskirtis gimdo socialinę atskirtį, o pastaroji dar padidina ekonominių skirtumų reikšmę. Beje, apie tai primena ir Europos Sąjungos nutarimai bei instrukcijos, kuriomis mūsų valdžia labai mėgsta grįsti savo veiklą.

Pavyzdžiui, 2000 metais priimtoje Lisabonos strategijoje (atsiminkite, kiek kartų ji buvo linksniuojama per Europos Parlamento rinkimų kampaniją) tvirtinama, kad itin svarbu kiekvienai ES narei kovoti su informacine atskirtimi bei siekti, kad kiekvienas žmogus galėtų naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Ypač didelį dėmesį siūloma tiems kaimo regionams, nes egzistuoja tendencija, jog jie stumiami į informacinę atskirtį.

Raginimas kovoti su informacine atskirtimi pakartotas įvairiuose ES dokumentuose, jį pakartojo ir naujoji ES komisarė Viviane Reding, pristatydama savo veiklos prioritetus europarlamentarams.

Taip pat ir oficialiai patvirtintoje Informacinių technologijų ir telekomunikacijų plėtros strategijoje 2002-2015 m. tvirtinama, kad itin svarbu išlyginti skirtumus tarp didmiesčių ir provincijos. Tam reikia užtikrinti informacinių technologijų prieinamumą visiems ir kaimo infrastruktūros modernizaciją.

Taigi abejonių dėl to, kad kaimo vietovėse turi būti modernizuojama informacinių technologijų infrastruktūra, jog kaimo gyventojams turi būti suteikta galimybė tapti pasaulinio informacijos tinklo dalyviais, niekam tarsi nekyla. Teoriškai taip, tačiau praktikoje, deja, ne viskas taip gražu.

Andrius Navickas
DPI ekspertas, Interneto dienraščio bernardinai.lt redaktorius
bernardinai.lt
2004 11 29

Leave a Reply

Your email address will not be published.