Rugsėjo 11-ją pasaulis pakraupo. Jį šokiravo ne tik kruvinų įvykių Vašingtone ir Niujorke siaubas ir kaustė ne vien baimė sulaukti naujojo karo. Pasaulis pasimetė, nes tai, kas įvyko, netilpo į susiklosčiusias mąstymo ir reagavimo schemas. Ko gero, šis tragiškas įvykis uždavė tiek mįslių, kad dar nėra žinomi ne tik visi atsakymai, bet ir neaiškios yra pačios mįslių formuluotės.

Mįslė yra net tai, kas įvyko. Atsakymas – teroristinė ataka – ne viską pasako, nes per tą teroro dieną paseno pati terorizmo samprata. Jau pereitame šimtmetyje teroristai žudė caro šeimos narius ir karalius. Jie prieš kelis metus surengė dujų ataką metro Japonijoje, sprogdino ir sprogdina bombas Ispanijoje, Šiaurės Airijoje, grobia lėktuvus visame pasaulyje. Tylomis terorizmą, kaip slaptą ir radikalią politinių priešų poveikio priemonę, naudoja įvairių šalių specialiosios tarnybos, pradedant sovietine KGB, Izraelio Mosadu ir baigiant pačia Centrine žvalgybos valdyba Amerikoje.

Tačiau po rugsėjo 11-sios pasaulis berods pasikeitė, nes terorizmas jau nebėra tik šiaip sau pavojinga kai kurių vietovių ir įvykių egzotika. Globaliame pasaulyje jis globalizavosi, įgavo neįtikėtinų bruožų ir tapo naujojo XXI amžiaus pasauline problema, prieš kurią šis pasaulis dar neturi atradęs poveikio /…/. Tad ar tik nebūsime įžengę į terorizmo amžių?

Dar kai kas neseniai su žavesiu kalbėjo apie finansų spekulianto Sorošo sugebėjimą finansiškai atakuoti vienos ar kitos valstybės pinigų rinką ir ją susmukdžius susikrauti milijardines pajamas. Dabar su siaubu matome, kad ir teroristinis aktas labai jau panašiai gali būti naudojamas kaip praturtėjimo šaltinis. Finansų rinkos spekuliacijose šoką finansų rinkoms tikslingai sukėlus jau kitomis priemonėmis. Ar šis pralobimo pavyzdys netaps pagunda kitiems milijonieriams? Ar netaps jis esmine veikimo priemone siekiant išsekinti priešiškų valstybių ekonomiką teroristiniams režimams?

Tad kas tas šiandieninis terorizmas? Kruvina teroro ekonomika? Musulmoniškų fundamentalistų noras krauju keršyti už trečiojo pasaulio valstybių imperialistinį nuskurdinimą arba vertybinį prievartavimą? O gal tai šėtoniška materializacija amerikonizuotos masinės kultūros vaizdų, filmų, kompiuterinių žaidimų, scenų, kuriuose visi didesni Amerikos dangoraižiai, tiltai buvo susprogdinti jau ne vieną tūkstantį kartų? Nors ir netikrovėje, bet virtualiai, mentališkai jie buvo susprogdinti. Tad gal neverta /…/ portreto naudoti kaip taikinį šaudykloje? Tad ar turime mes, ar turi amerikiečiai atsakymus į šias mįsles?

Filosofas E.Durkheimas mokė: už socialinių reiškinių, net tokių kaip nusikaltimai, pastebėti juos sukeliančias priežastis ir tų reiškinių siunčiamas pamokas arba funkcijas. Tad kuo mes tapome protingesni po šio tragiško įvykio? Tik tuo, kad skraidysime uždarytomis pilotų kabinomis? Kaip suprantame šios tragedijos priežastis ir kaip rengiamės jas pakirsti? Tiesmukiškai kariaudami? Ar paveiki ši priemonė? JAV prezidentas jau teroro dieną įvykį pavadino karu prieš Ameriką, tačiau ar nekeistas tas karas? Nukreiptas jis yra ne prieš Amerikos galią, bet prieš jos simbolius, finansinį ir karinį. Žuvo ne kariai, o taikūs žmonės. Nebuvo jokios svetimos karinės jėgos įsibrovimo, nepažeista valstybės siena, nėra valstybės agresorės, negi nebuvo panaudoti jokie ginklai, priešai dar neįvardinti, bet, ko gero, teroristai JAV veikia legaliai ir netgi gali paaiškėti, kaip tai jau buvo ir anksčiau, kad dalis teroristų yra pačių JAV piliečiai. Tad ar nereiks Amerikai smogti sau pačiai arba be teismo nužudyti vieną kitą savo pilietį? Tokios teisės žudyti terorizmu įtariamus asmenis jau siekė JAV specialiosios tarnybos. Pavojinga, tačiau teisybė yra ir ta, kad teroristai žaidžia dar labiau nešvariomis kortomis. Tad galbūt jų keliamo pavojaus akivaizdoje ir civilizuota demokratija gali atsisakyti teisingumo, vykdomo teismuose, principo ir teisėjo teises atiduoti į slaptų tarnybų budelio rankas? Nėra aiškūs atsakymai ir į šiuos klausimus.

Imsimės išmintingų priemonių savo žmonėms apsaugoti, misija bus vykdoma ir mes ją būtingai užbaigsime, – pasakė JAV kariūnų vadas Ralstonas (Ralston). Galima suprasti kariškio skausmą ir norą veikti taip, kaip jį mokė karo meno žinovai. Bet ar jis yra tikras dėl savo teisumo? Visi karai turi pradžią ir pabaigą. Pradžią šis karas gali turėti, bet ar tikrai jis turės ir pabaigą, kaip žada generolas? Virš kokio reichstago iškėlus vėliavą karas baigsis? Virš Kabulo mečetės? Kiek teroristų stovyklų reikia subombarduoti, kad terorizmo nebeliktų? O gal reiks bombarduoti kasmet vis gausiau ir gausiau kaip rusams Čečėnijoje? Priešas čia yra neapčiuopiamesnis nei Vietnamo partizanai. Ir sparnuotosios raketos, ir kreiseriai šioje kovoje nėra efektyvus ginklas, tad ar neteks ieškoti kitokių atsako priemonių ir visiškai naujos antiteroristinės reakcijos nei NATO antskrydžiai.

Reikia įvertinti net ir tai, ar antskrydžiai ir netgi bin Ladeno nužudymas neiššauks dar didesnės blogybės – jo pasekėjų pasigausinimo? Pastarųjų dienų įvykiai Pakistane, kur vis gausėja bin Ladeno garbintojų gretos, kaip tik ir liudija tokios perspektyvos pavojų. O jei taip, tai ar nėra pavojaus, kad karas su terorizmu gali pavirsti terorizmo sėja? O gal yra kitokių būdų jį neutralizuoti?

Europos šalių vadovai dabar paskubomis lanko JAV. Bet jie berods nėra linkę kalbėti apie karą. Dar nekariauja ir Amerika. Tad gal bus atrastas kitas – protingesnis ir veiksmingesnis sprendimo kelias.

Ir paskutinė mįslė. Ar Amerikai ir apskritai mūsų civilizacijai yra pavojingas tik islamiškasis fundamentalizmas? Nejau reikia laukti, kol globaliai pasireikš ir radikaliosios krikščioniškosios sektos ir įvairios kitos ekstremistinės grupuotės? Sektantiškų bendruomenių savižudybių jau būta. Belieka sulaukti kokio nors savižudiško “pranašo”, siekiančio pataisyti nupuolusį pasaulį atominės elektrinės valdymo mygtukų pagalba. O juk radikalų sektantai jau buvo aptikti ne tik Austrijoje, JAV, bet ir mūsų Ignalinos atominės elektrinės tarnyboje. Tad peno apmąstymams turime ir mes.

Kęstučio Masiulio komentaras “Lietuvos radijas”, 2001 09 20

Leave a Reply

Your email address will not be published.