Kovo 11-oji mūsų kalendoriuose pažymėta ryškia šventine spalva. Tai diena, kai Lietuva, skeptikams raukantis, išdrįso pasakyti ne sovietinei imperijai ir pastaroji, praradusi pusiausvyrą, pradėjo sparčiai nykti. Tačiau šį kartą ne tiek noriu rašyti apie per keturiolika Nepriklausomybės metų nueitą kelią, kiek apie dvi šalia kovo 11 dienos esančias datas, kurias taip pat verta prisiminti.
Kovo 10-oji Tibeto laisvės kovos pradžia
Kovo 10 dieną įvairiuose pasaulio kraštuose prisimenama Tibeto tauta ir jos laisvės siekis. Prieš 45 metus taikingumu bei savitvarda garsėjusi Tibeto tauta sukilo prieš Kinijos okupaciją. Sukilimas baigėsi nesėkme, ir iki šiol šiai tautai tenka kęsti žiaurią priespaudą.
Skųsdamiesi kasdienybės spygliais, retai susimąstome, kokius išbandymus kasdien tenka iškęsti pavergto Tibeto gyventojams. Per pastaruosius 45 metus sunaikinta daugiau nei 6000 vienuolynų ir šventovių, niokojama Tibeto gamta, tūkstančiai religinių ir politinių kalinių laikomi ir kankinami kalėjimuose bei priverstinėse darbo stovyklose. Tibeto tauta kelyje į savo laisvę prarado 1,2 milijonus žmonių, t.y. kas penktą šalies gyventoją. Dar 1960 metais tarptautinė teisininkų komisija nustatė, kad Tibete vykdomas genocidas, kad čia pažeidžiami net šešiolika Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos punktų. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė tris rezoliucijas, smerkiančias Kiniją už žmogaus teisių pažeidimus bei raginančias suteikti Tibeto tautai laisvo apsisprendimo bei sąžinės laisvės teises.
Nepaisant represijų, Tibeto tautos sukilimas tęsiasi, tačiau šiandien jis vykdomas ne ginklu, bet išlaikant dvasios stiprybę bei ištikimybę laisvės siekiui. Tibeto dvasinis ir politinis vadovas Dalailama ne kartą pabrėžė, jog jis pripažįsta tik nesmurtinę politiką, jog į prievartą nevalia atsakyti prievarta. Dalailama keliauja po įvairias pasaulio valstybes kaip gyvas klausimas visų galingųjų valstybių vadovams. Jis nepriekaištauja, nieko nereikalauja, tik klausia, ar iš tiesų šiuolaikinio pasaulio valstybės rimtai vertina principus, įtvirtintus Visuotinėje Žmogaus Teisių deklaracijoje, ar tai tėra šūkiai, kurių galiojimas priklauso nuo politinių aplinkybių bei naudos buhalterijos.
Kai prasidėjo Tibeto tautos sukilimas, Lietuvos miškai jau buvo išvalyti nuo partizanų. Kita vertus, tarp šio sukilimo ir Lietuvos partizaninio pasipriešinimo yra daug panašumų. Pavyzdžiui, suvokimas, kad už laisvę neretai tenka mokėti labai didelę kainą. Prasidėjus Atgimimo laikotarpiui, vėl kalbėta apie analogijas tarp Dalailamos propaguojamos nesmurtinės politikos ir dainuojančios revoliucijos Lietuvoje. Deja, Himalajų kalnuose gyvenančiai ir didžiulį kultūrinį paveldą puoselėjančiai Tibeto tautai taip ir nepavyko pasiekti savosios kovo 11-osios.
Kovo 12-oji ir čečėnų viltys turėti savo teisinę valstybę
Taigi kovo 10-ąją minima taikingumu garsėjančios Tibeto tautos ginkluoto sukilimo pradžia, o kovo 12-ąją karingumu kaltinamos čečėnų tautos siekis įtvirtinti teisės pirmenybę prieš karinę galią. 1992 metų kovo 12 dieną Čečėnijos (Ičkerijos) Respublika priėmė savo Konstituciją, turėjusią suteikti teisinį pamatą šios ilgai nuo agresorių kentėjusios tautos gyvenimui. Nors formaliai Čečėnijos valstybės Nepriklausomybės laikotarpis turėtų būti skaičiuojamas nuo 1991 metų rugsėjo 6 dienos, kai buvo išvaikyta pučą Rusijoje palaikiusi Aukščiausioji taryba ir valdžią perėmė D. Dudajevo vadovaujamas Bendranacionalinis čečėnų tautos kongresas, tačiau būtent Konstitucija įtvirtino teisinę, savarankišką valstybę, puoselėjusią daug vilčių įsitraukti į demokratinių pasaulio valstybių šeimą.
Šias viltis sugriovė žiauri Rusijos agresija. Jau daugiau nei dešimt metų Rusija kariauja prieš čečėnų tautą. Pastaruoju metu toks čečėnų genocidas dangstomas kovos su terorizmu šūkiu. Tačiau visi, kas apie padėtį šiame regione žino ne vien iš propagandinių Rusijos žiniasklaidos priemonių, supranta, kad Rusijos veiksmai tik sėja terorizmo sėklą.
Šiandien Čečėnijoje labai daug nevilties, neapykantos ir skausmo. Praėjusių metų rudenį įvykę Rusijos surežisuoti Čečėnijos prezidento rinkimai ne tik neatnešė santarvės, bet dar labiau pagilino prieštaras. Rusija šiandien Čečėnijoje taiko tą pačią taktiką, kurią Sovietų Sąjunga naudojo pokario Lietuvoje. Sukurta kolaborantų Vyriausybė, sąmoningai tarpusavyje kiršinami čečėnai. Paradoksalu, bet Rusijai šiandien kraujuojanti Čečėnija daug patogesnė nei taiki. Juolab kad vienintelis kelias į taiką šiandien derybų, o ne prievartos kelias.
Kai šiandien girdime kalbas apie čečėnų teroristus, prisiminkime, jog panašiai buvo vaizduojami ir mūsų pokario partizanai. Dar viena paralelė tiek lietuviai tada, tiek čečėnai šiandien laukia valstybių, kurios vadina save demokratinėmis, paramos. Deja, šiandien daugelis valstybių linkusios paaukoti nepatogią Čečėniją gerų santykių su Rusija vardan. Tačiau ar geri santykiai gali būti grįsti nutylėjimais ir baime sakyti tiesą?
Čečėnijoje kasdien žūsta žmonės. Jau išaugo pirmoji karo karta, t.y. tie, kurie gimė ir augo karo sąlygomis ir kitokių santykių net negali įsivaizduoti. Apie žmogaus teises, pasirinkimo laisvę Rusijos kareivių plėšiamoje valstybėje kalbėti beprasmiška.
Aišku, patogiausia šiandien būtų užmiršti šį kraujuojantį regioną. Argi mums netrūksta savų bėdų? Juk tarp kovotojų už Čečėnijos laisvę yra ir kriminalinių nusikaltėlių, ir teroristų, be to, ir savų problemų užtenka. Tačiau juk būtent visų kitų valstybių abejingumas skatina antivakarietišką radikalizmą Čečėnijoje. Kita vertus, kažkada Vakarai paaukojo Baltijos valstybes, šiandien mes visi aukojame Čečėniją.Tai aukos, kurios tarsi rūdys graužia vakarietiškos demokratijos pamatą. O gal iš tiesų, kaip tvirtinašiuolaikinio terorizmo ideologai, šiandien klestintiems Vakarams terūpi nafta, o žmogaus teisės, laisvė, demokratija tėra paprasčiausiai priedėlis prie sėkmingo tarptautinio verslo?
Kovo 11-osios laisvės dovanos įpareigoti
Prieš keturiolika metų gavome laisvės dovaną bei galimybę ieškoti savo kelio istorijos vingiuose. Įsiskaudinę dėl kasdienių problemų, neretai pamirštame tą kartybių taurę, kai buvome kalinami, kankinami, mums buvo brukama sovietinė ideologija. Netiesa, kad vergovė sočiau ir ramiau nei laisvė. Jei pamiršome, ką reiškia kasdienė okupanto prievarta, pažvelkime į tibetiečių, čečėnų, kitų priespaudą kenčiančių tautų žaizdas.
Kita vertus, kai raminame save, kad Tibetas, Čečėnija yra toli, kad esame maža valstybė, kad tibetiečiai ir čečėnai yra kitokie, jų kultūra ir religija skiriasi nuo tos, kurią mes įaudžiame į savo gyvenimus. Tačiau ar istorijos išbandymų vėjų nugairinta tauta, ne kartą patyrusi, ką reiškia galingųjų valstybių sandėriai ir abejingumas, koks svarbus yra kiekvienas solidarumo spindulys (prisiminkime Islandiją, kuri pirmoji pripažino mūsų nepriklausomą valstybę), turi teisę likti abejinga? Ar didžiuodamiesi savo krikščionišku paveldu galime nepaisyti artimo meilės priesako bei manyti, kad laisvės alkis, orus gyvenimas tėra tam tikros geografinės bei kultūrinės teritorijos privilegija?
Kovodami už savo laisvę galėjome įsitikinti, kad valstybės ir tautos didybė matuojama ne jos plotu, ginklų arsenalu ar naudingų gamtinių išteklių klodais, ji priklauso nuo pamato, ant kurio vertybės rūmas kuriamas, taip pat nuo žmonių drąsos ginti savo vertybes. Vienas iškiliausių pokomunistinių kraštų politikų Vaclavas Havelas yra pasakęs, kad tiek tibetiečių, tiek čečėnų laisvės kova yra iššūkis visų pasaulio tautų sąžinei. Pasak Havelo, šiandien nesąžininga kalbėtis su Kinija, jai neprimenant Tibeto žaizdų, nesąžininga kalbėtis su Rusija, nekalbant apie čečėnų tautos skausmą.
Iš tiesų, kai mes nustojame gerbti kitų tautų laisvę, prarandame dalį savosios laisvės. Trys kovo dienos liudija skirtingą kovos už laisvės patirtį, tačiau kartu primena, kad laisvė tai teorema, kurią kasdien savo pasirinkimais turime įrodyti.
Andrius Navickas
DPI ekspertas
“Bernardinai”
2004 03 11