Liberali intelektualų mintis Lietuvoje šįmet juda keistais zigzagais. Iškart po prezidento rinkimų šios minties vagoje prabilta apie dalies rinkėjų politinį neįgalumą ir pilietinės visuomenės nebuvimą. Po gegužį vykusio referendumo ir balandį rengtos protesto akcijos Vilniaus mieste pilietinė visuomenė, sprendžiant iš komentarų, kur buvusi, kur nebuvusi, “atsirado”.

Pilietiškumas pagal šią logiką atsiranda ir dingsta, tarsi šviesa junginėjant elektrą: lemputė užsidega, susirenka mitinguotojai – visuomenė šviesi ir pilietiška; šviesa išsijungia, kas nors neišrenkamas prezidentu – visuomenė tamsi ir nesusipratusi. Maga paklausti: ar keli tūkstančiai liberalų rėmėjų Vilniaus centre yra pakankamas pagrindas švęsti pilietinės visuomenės atsiradimą? Nejau pilietiškumą vertiname savaitės ar mėnesio įvykių matais, tarsi jis gali rastis per vieną dieną, parėmus Artūrą Zuoką, arba išnykti per naktį, išrinkus Rolandą Paksą?

Kai kurie komentatoriai, regis, mano, kad taip: “Šalies politinė kultūra, kuri Valdo Adamkaus prezidentavimo metais buvo pradėjusi ženkliai kilti ir artėti Vakarų Europos politinės kultūros lygio link, per rinkimus ir po jų buvo kone per naktį atmesta” (Donskis L., “Valdžios mechanikai prieš pilietinę visuomenę”, http://www.omni.lt, 2003 04 23). Vilniečių parama Zuokui vertinama kaip pilietiškumo “gimimas”: “Pastarojo meto Lietuvos politinio gyvenimo įvykiai leidžia įvardyti itin svarbų įvykį Lietuvos istorijoje – pagaliau mūsų šalyje gimsta modernioji pilietinė visuomenė” (ten pat).

Nepaisant visos pagarbos Leonidui Donskiui, šio vaizdinio objektyvumas ir analitinis pagrįstumas kelia tam tikrų abejonių. “Mirkčiojantis” pilietiškumas – tai jis yra, tai jo nėra – vargu ar įtikintų net liberalus, kurių remiamo prezidento (“Santara – Šviesa”) ir mero (Liberalų sąjunga) sėkmė padaroma visuomenės pilietiškumo matu. Jei kardinalios permainos pilietinėje visuomenėje ar politinėje kultūroje vyktų sulig metų laikais ir priklausytų nuo sezono politinių aktualijų, pilietiškumas Lietuvoje jau būtų keliasdešimt kartų “radęsis” ir “išnykęs”.

Donskis teisus, kai sako, jog “mūsų šalį reikia labai rimtai, ilgai, kantriai ir pasiaukojamai šviesti ir civilizuoti” (“Ar galėjo Valdas Adamkus laimėti rinkimus?”, http://www.omni.lt, 2003 01 15). Tikra ir tai, kad visuomenėje nestinga “paprasčiausio tamsumo” (ten pat), dėl kurio civilizavimas ir švietimas tampa neatidėliotinu viešu reikalu. Abejonių kelia tik vienas paprastas klausimas: kaip įsivaizduojame tokį švietimą, kuris, tariant himno žodžiais, “prašalintų tamsumas” arba, kitaip sakant, sukurtų prielaidas ugdyti išprususius, kultūringus žmones ir gerus piliečius, o ne tik “štampuoti” siaurų sričių specialistus?

Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į vieną labai svarbią aplinkybę: šis klausimas yra kone visai išstumtas iš Lietuvos viešosios erdvės. Jam beveik neskiriama dėmesio nei visuomeninėje, nei politinėje veikloje. Jis paprasčiausiai ištirpo jam abejingų valdininkų ar “ekspertų” biurokratizmo, politinės buhalterijos ir grupinių interesų liūne. Tėvai, mokytojai ir dėstytojai, kuriems šis klausimas rūpi arba turėtų rūpėti, netenka veiksmingų svertų jam iškelti į politinį lygmenį. Valstybės valdžia, kuriai tai turėtų būti vienas svarbiausių viešų reikalų ir politinių klausimų, verčia jį biurokratiniu reikalu, buhalteriniu klausimu bei technokratiškai tvarkomu dalyku. Tokiomis aplinkybėmis sakymas, kad visuomenę reikia “civilizuoti” ir “šviesti”, skamba kaip šauksmas tyruose.

Vargu ar rašydamas apie žmonių tamsumą Donskis turėjo galvoje nepakankamas matematikos, informatikos arba verslininkystės žinias mokyklose ir universitetuose. Apsukrus verslininkas nebūtinai bus išprusęs ir kultūringas žmogus, o savo sritį gerai išmanantis programuotojas gali būti visai abejingas viešiems reikalams ir “tamsus” kaip pilietis. Visapusis žmogaus išprusimas – tai, ką vadiname kultūringumu ir kas paprastai neatsiejama nuo pilietiškumo – yra siauros specializacijos priešingybė, nesuderinama su šiandien išplitusiu vartotojišku arba, sovietiniais terminais – “proftechniniu” požiūriu į mokymąsi.

Kad ir kaip šis paplitęs požiūris dabar būtų grindžiamas – “paslaugų”, “informacinės” ar “žinių” visuomenės kūrimu – jis veikiau skatina, nei šalina kalbamąjį tamsumą – kultūrinį ir politinį analfabetizmą. Madingais vardais nūdien krikštijama visuotinė apdujėliško žinių kalimo institucionalizacija, lengva madų imlios valdžios pareigūnų ranka pradėta vykdyti valstybės mastu, sėkmingai trina šviesaus, išprususio, kultūringo žmogaus sampratą bei viziją iš švietimo politikos prioritetų.

Dar prieš 15 metų konstatuota žinių perkrova vidurinėse mokyklose per praėjusį laiką ne sumažėjo, bet padidėjo. Daug sykių girdėta logika – “geriau tegu mokosi, nei valkiojasi” – gal ir tinka asocialių šeimų atvejais, tačiau iš normaliose šeimose augančių vaikų taip paprasčiausiai atimama galimybė daugiau būti su šeima ir savarankiškai plėsti akiratį. Užuot teikusi akstinus moksleiviams turėti daugiau minčių, mokykla teikia vis daugiau specialaus, techninio pobūdžio, o ne bendram išprusimui reikalingų žinių. Pasirenkama specializacija vidurinių mokyklų vyresniosiose klasėse arba keturiolikmečių mokymas vertelgiško mąstymo pradmenų – tipiški esamų tendencijų pavyzdžiai. Paaugliams brukte brukama konformistinė nuostata, kad įgyti taikomųjų žinių apsiribojant kuo siauresne sritimi yra daug svarbiau nei tapti visapusiai išprususia asmenybe ir atsakingu, vadinasi – politiškai kultūringu, išsilavinusiu piliečiu.

Padėtis aukštojo mokslo sistemoje per pastarąjį dešimtmetį apskritai tapo fantasmagoriška. Universitetų gausa, studentų skaičiaus artėjimas prie gyventojų skaičiaus, protinių gabumų neliudijančių diplomų prieinamumas, pinigų mokslui stygius, dėstytojų vargdienystė, biurokratizmas, atžagareiviškas politikų požiūris – visa tai netilptų net į išsamų straipsnį. Ir kas liūdniausia – Lietuvos politiniame ir akademiniame gyvenime kol kas nematyti patikimų prielaidų šiai padėčiai keistis į gera. Dairymasis į Europą irgi mažai ką duos, išskyrus nebent papildomus rūpesčius ir nuogąstavimus.

Visai neseniai, grįžęs iš Europos kultūros parlamento pirmosios sesijos, apie tai rašė Lietuvai joje atstovavęs Donskis, pasak kurio, šioje sesijoje atvirai kritikuotas technokratijos įsigalėjimas bei humanistikos nuvertinimas ES mastu: “Menininkus ir mokslininkus vis labiau kontroliuojanti, o neretai ir paprasčiausiai išstumianti naujoji menedžerinė klasė, t.y. ekspertinė ir politinė biurokratija, valdanti finansus bei kitokius resursus, o sykiu ir paverčianti universitetų katedras ir tyrimų centrus verslo įstaigomis, vis labiau įsigalintis paraiškų rengimo profesionalų sluoksnis, žaidžiantis politinius žaidimus ir užsiimantis ciniška mimikrija su ekspertine biurokratija, tolydžio redukuojantis visą intelektualinę kultūrą į keliasdešimties ideologinių ir politinių raktažodžių įvaldymą bei teisingą jų pavartojimą… – tai tik keletas pavyzdžių” (Donskis L., “Humanistikos nuvertinimo grėsmė”, http://www.omni.lt, 2002 12 23).

Šiomis aplinkybėmis Lietuvos universitetinio išsilavinimo likimą apgaubia neperregima tamsa, nes, ko gero, nėra tokios politinės ar visuomeninės jėgos, kuri ryžtųsi ir pajėgtų priešintis jo klasikinę šerdį sudarančio humanitarinio dėmens nuosmukiui arba smukdymui. Kartais net ima atrodyti, jog Lietuvos aukštosios mokyklos tęsia natūraliai paveldėtą sovietinio mokslo tradiciją. Filosofija, politikos mokslas, istorija ir Vakarų literatūra, kadaise ideologizuotos ir nemaža dalimi paprasčiausiai draustos, šiais laikais drastiškai stumiamos į universitetinio mokymo paribius ar net užribius. Universitetiniam diplomui įgyti dabar neretai užtenka tų pačių paskatų ir gebėjimų, kurių anksčiau pakakdavo baigiantiesiems sovietinį technikumą.

Lietuvos politikai atkakliai nenori ar nepajėgia suvokti ir pripažinti vieno esminio dalyko. Jie nemato arba nenori matyti akivaizdaus tiesioginio ryšio tarp visuomenės, įskaitant jos vadinamąjį “elitą”, pilietinio tamsuoliškumo ir universitetinio mokymo dehumanizacijos – humanitarinio išprusimo nuosmukio. Jie tiki arba dedasi maną, jog visuomenė bus tuo “šviesesnė” ir “civilizuotesnė”, kuo daugiau joje bus “gerų specialistų”. Tačiau svarbiausias aukštosios mokyklos, ypač universiteto, civilizacinis siekinys yra kaip tik ne siaura specializacija, bet universitetinio mokymo universalumas ir aukštesni nei diplomas ar įsidarbinimas aukštojo išsilavinimo tikslai.

Bėda ta, kad tai prieštarauja dabar plačiai paplitusiam požiūriui į aukštąjį mokslą vien tik kaip paklausą turinčių paslaugų teikimą, o politikams, žinia, nenaudinga “plaukti prieš srovę”. Todėl šioje srityje šiandien vyrauja nesikišimo arba esamų tendencijų skatinimo politika. Net Lietuvos konservatorių programinės nuostatos dėl švietimo politikos vis labiau panašėja į tą technokratinę, humanistiką nuvertinančią galvoseną, kurią pernai pasmerkė Europos kultūros parlamentarai. Nauja šios partijos politikų karta skelbiasi norinti perkelti verslo vadybos principus į politiką ir aukštąjį mokslą. Jeigu jau konservatoriai ima painioti pilietiškumą su vartotojiškumu, išprusimą – su verslumu, o politiką – su vadyba, ko tada norėti iš kitų reformistinių partijų, pavyzdžiui – liberalų, kuriems tai “natūraliai” būdinga?

Normalios pilietinės visuomenės Lietuvoje dar nėra, ir tai didele dalimi – švietimo ir mokslo politikos bei ją įgyvendinusių politinių partijų kaltė. Nei dešinieji, nei kairieji šioje srityje kol kas nenuveikė nieko iš esmės gero ir išmintingo. Tad gal neverta stebėtis, kai, paprašęs įskaitą laikančios universiteto studentės pateikti totalitarinės valstybės, kaip hitlerinė Vokietija ar SSRS, pavyzdį, išgirsti atsakymą: “Sąjūdis”.

Vladimiras Laučius
DPI ekspertas
“Atodangos”, “XXI amžius” priedas
2003 liepa

Leave a Reply

Your email address will not be published.