Nors iki vasaros dar toloka, daugėja ženklų, kad šis politinis sezonas artėja prie pabaigos. Žinoma, Seime dar gali įvykti balsavimas dėl Konstitucijos pataisos, greičiausiai bus priimtas vienas kitas reikšmingesnis sprendimas, tačiau apskritai svarbių politinių įvykių neturėtų būti daug. Politinį sezoną trumpina akivaizdžiai prasidedanti prezidento rinkimų kampanija. Tokia ankstyva rinkimų pradžia šaliai nėra itin naudinga, bet ji, atrodo, neišvengiama. Valstybės vadovo rinkimai, aišku, yra svarbus įvykis, bet jų pernelyg sureikšminti, turint omenyje gana ribotas Lietuvos Prezidento galias, turbūt nereikėtų. Tačiau Lietuvos sąlygomis šių rinkimų svarbą didina keletas veiksnių. Juos sąlygiškai galima skirstyti į neigiamus ir teigiamus.

Politinių partijų skubėjimą kuo greičiau pulti į rinkiminės kovos sūkurį turbūt galima paaiškinti noru kaip nors padidinti jų pačių vidaus gyvenimo tonusą. Menkas Seimo autoritetas, šviežių politinių idėjų ir iniciatyvų stoka nėra veiksniai, padedantys partijoms mobilizuoti savo narius ir rėmėjus. Šiuo atžvilgiu kiek lengviau valdančiosioms partijoms, nes minėtą jų tonusą kiek padeda palaikyti būtinybė nešti kasdienių valstybės valdymo reikalų naštą.

Opozicinių partijų padėtis gerokai keblesnė. Tiesą sakant, bet kurioje pasaulio šalyje priverstinis poilsis ant opozicijos atsarginių suolelio visoms tokioje padėtyje atsidūrusioms partijoms būna nelengvų išmėginimų laikotarpis. Tad prezidento rinkimų startas vienoms partijoms apskritai yra galimybė priminti apie savo buvimą, kitoms – tai proga išjudinti savo narių ir šalininkų gretas. Lietuvos sąlygomis ši aplinkybė smarkiai trukdys opozicinėms partijoms susitarti dėl bendro kandidato, todėl labai tikėtina, kad prezidento rinkimai skatins tolesnį partinės sistemos fragmentavimąsi, tačiau jie nebus lengvi ir šalies rinkėjams.

Kad ir kaip vertintų dabartinį Prezidentą jo gerbėjai ar priešininkai, viena nekelia abejonių: jam pavyko gerokai kilstelėti aukštyn moralinių politinės veiklos standartų kartelę. Lietuvos sąlygomis turėti suinteresuotų grupuočių nevaldomos šalies vadovą yra naujovė, kurios lengvai pamiršti jau nebebus įmanoma. Tačiau pagal šalies Konstituciją jos vadovas negali būti partinis asmuo. Tai nebūtų jokia problema rinkėjams, jeigu partijos nors kiek akivaizdžiau atsiribotų nuo grupinių interesų ir demonstruotų brandesnį valstybinį mąstymą.

Deja, kaip parodė ištisa virtinė nesenų įvykių, kol kas taip nėra. Todėl partinio kandidato pergalė prezidento rinkimuose reikštų tai, kad į prezidento instituciją beveik neišvengiamai būtų perkeltos ir dabartinio partinio gyvenimo ydos. Politinės kultūros plėtojimu, o ir apskritai valstybės interesų požiūriu, tai būtų žingsnis atgal, tai yra faktiškai būtų grįžtama į padėtį, kokia buvo iki praėjusių šalies vadovo rinkimų. Kaip šios alternatyvos akivaizdoje elgsis rinkėjai, galima tik spėlioti, tačiau neabejotina, kad šįkart jų apsisprendimas bus itin sunkus ir turės milžinišką bei ilgalaikę reikšmę visos šalies ateičiai.

Ankstyvesnė politinio gyvenimo sezono pabaiga anaiptol nereiškia, kad šis gyvenimas visai sustos ar nutrūks. Nepaprastai svarbūs praėjusios savaitės šalies Prezidento ir Ministro Pirmininko užsienio vizitai rodo, kad kuriam laikui pagrindinis šio gyvenimo turinys persikels už Lietuvos. Euroatlantinės integracijos reikalai neleis išdžiūti vos sruvenančiam vidaus politikos upokšniui. O sėkmė šioje srityje galbūt vėl leis tam gyvenimui pavirsti tikra politinio gyvenimo upe.

Vytauto Radžvilo komentaras, “Lietuvos radijas” 2002 03 19

Leave a Reply

Your email address will not be published.