Algirdo Brazausko Vyriausybė Seime atsiskaitė už praėjusių metų darbą. Valdančioji dauguma darbą vertina palankiai, opozicija ataskaitą ir darbą vertina neigiamai. Visokių gali būti nuomonių, nes įvertinimus, kaip nesunkai matome, lemia ir partinė priklausomybė, ir interesai, ir pasaulėžiūra. Tad Vyriausybės darbo vertinimas, kaip ir bet kuris įvertinimas, labai priklauso nuo to, kokiu matu šis darbas yra matuojamas ir kokios rankos matuoja. Tačiau neskubėkime pulti į reliatyvizmą. Norint nepasimesti Vyriausybės ataskaitos beprasmybėje, nėra būtinas.

Esama, tiksliau sakyčiau, galėtų būti ir tokie vertinimo būdai, dėl kurių įmanoma visiems susitarti. Taip būtų, jeigu Vyriausybės veikla būtų strategiška ir tikslinga, o mes spręstume apie tai, kiek Vyriausybė pasistūmėjo savo strateginių tikslų link. Tad geriausiu Vyriausybės darbo vertinimo pagrindu yra strateginiai valstybės tikslai. Tokiu vertinimo pagrindu yra pati valstybės strategija, o jos mes vis dar neturime. Todėl ir ši Vyriausybė, kaip ir ankstesnės vyriausybės, šalį veda miglose paskendusia kryptimi, neturinčia pakankamai aiškios, tolimos perspektyvos. Kad judame, suprantame visi. Bet ar nesisukame ratu, ar nesiblaškome akligatvyje – niekas negali pasakyti, nes įsigyti kompasą ir kitų modernių orientavimosi priemonių mūsų vedliai nesusirūpina. O ir jais nesugeba naudotis.

Dešimtmetį girdime kalbas apie sveikatos apsaugos reformą, apie pensijų reformą, apie valstybės prioritetų būtinumą, bet mažai kur nuo kalbų tenueita. Pagaliau Ūkio ministerija baigė rengti 13-os metų trukmės strategijos projektą, bet tai dar tik ūkio ir tik projektas. Iki valstybės strategijos jam dar toli.

Dabartinė atskaita pilna skaičių ir raportų. Tačiau didžiulė jų gausa visai neteikia informacijos apie judėjimo tikslingumą bei judėjimo greitį ir tėra biurokratiška, visuomeninė apgaulė, ir politinė partinė saviapgaulė. Vėl regime LKP CK kvapu atsinešantį dokumentą. Tos skaičių rodyklės nerodo jokio judėjimo greičio, tik biurokratinį burzgimą, kuomet greičiausia kiekviena ministerija juda sau ir plėšo skurdaus biudžeto antklodę saviems poreikiams tenkinti. O visuomenės gyvenimas rieda visai kita, sava vaga.

Tai ten, aukštai, viena ranka yra taupoma, o kita drabstoma pinigus reprezentacinėms vaišėms. Tenai viena ranka yra smaugiamos ligonių kasos, o kita ranka pamalonina vaistų didmenininkus naujais finansuojamų brangių vaistų sąrašais. Ten viena ranka yra naikinami vieni mokslo institutai ir kita ranka jie yra atidarinėjami naujais pavadinimais. Taip vienomis lūpomis yra giriamasi apie surenkamą biudžetą, o kitos lūpos tyli apie mažėjantį mokesčių surinkimą.

Kiekviena ministerija, kiekvienas departamentas kruta, skundžiasi lėšų trūkumu, o judėjimo kryptį galėtų parodyti, ko gero, tik kariškiai, užsienio politikos formuotojai ir politikų daužomi mokyklų reformatoriai. Paradoksaliausia yra tai, kad tie, kas ne tokioje miglotoje situacijoje bando turėti judėjimo kryptį, ir nukenčia labiausiai.

Švietimo ministras Monkevičius stagnatorių yra peikiamas už judėjimą pigesnės ir efektyvesnės mokyklų sistemos link, už tai, kad jis judėjo, kad nepakentėjo ramybėje, kol Seimas ar kas nors kitas patvirtins, o greičiausiai galutinai numarins švietimo sistemos judėjimo gaires.

Euroderybininkas Petras Auštrevičius savo noruose pasimetusių žemdirbių yra verčiamas iš posto už tai, kad jo siūlomo judėjimo kryptyje jiems bus ne tiek daug dovanotų pinigų, kad jis planuoja leisti pardavinėti žemę visiems norintiems ją dirbti. Ne tik mūsų mylimiems tautiečiams.

Judėjimas be krypties, pasišaudymas be taikinio, statybos be projekto. Ką regime mes toje valstybės ateities migloje? Įžvelgiame NATO, Europos Sąjungos siluetus. Tai puiku. O ką regime Lietuvoje? Valdovų rūmų muliažą, nemokamą keltą į Neringą su milžiniška mašinų eile, cukrinių runkelių augintojų piketus. Ką dar įžvelgiame? Gražiems rūmams sumanyti reikia puikaus architekto. Kur tie mūsų ateities valstybės rūmų projektuotojai?

Kęstučio Masiulio komentaras “Lietuvos radijas”, 2002 03 21

Leave a Reply

Your email address will not be published.