Nacionalinio susitarimo sąvoka gana dažnai vartojama. Lietuvoje pastaruoju metu ji tapo moraliniu priekaištu politikams, nesugebantiems pakilti virš siaurų partinių bei grupinių interesų. Tačiau paaiškinti, kas yra tas nacionalinis susitarimas, nėra paprasta. Iš istorijos žinome legendą apie Šiaurės Amerikos kolonistų susitarimą laikytis daugumos principo, taip pat žinome, kad nacionaliniu susitarimu pasižymi britai, pagaliau galime prisiminti ir garsią frazę apie vokiečių socialdemokratus, kad jie – „tik iki Eitkūnų“. (Tai reiškė, kad buvo visuotinai suvokiama, kur baigiasi vidaus politinė kova ir kur prasideda bendras nacionalinis interesas). Tačiau tai tik lakūs pastebėjimai, juos galima priimti, galima dėl jų ginčyti.

Ar minia visada teisi?

Teorija aiškių atsakymų taip pat neduoda, tačiau neabejotina, kad nacionalinio susitarimo idėjos ištakų reikėtų ieškoti demokratijoje. Šia prasme pirmiausia į galvą ateitų garsioji Žano Žako Russo suformuluota visuomeninės sutarties (arba bendrosios valios) teorija. Buvo galvojama, kad valdžios šaltiniu pavertus liaudį, tai yra faktinę gyventojų visumą, žmonės taps lygūs ne tik juridiškai, bet ir socialiai. Tačiau dar iš Prancūzijos didžiosios revoliucijos istorijos žinome, kokias destrukcijas sukėlė bandymai praktiškai pritaikyti šią teoriją. Anoniminė minia, apsiginklavusi šūkiu „Vienybė, lygybė, brolybė“, tačiau daugeliu atvejų nenutuokianti nei apie teisę, nei apie politiką, nutraukė ryšį su ankstesnėmis valstybės institucijomis, ir… prasidėjo kruvina epochos tragedija: iš pradžių totalinis galvų kapojimas šalies viduje, o po to netramdoma ekspansija po visą kontinentą. Suvokusi tokią patirtį, tolesnė demokratinė mintis nuo visuomeninės sutarties fenomeno ėmė trauktis lyg nuo parako statinės, kartu stengdamasi ją pridengti arba net visai paslėpti sudėtinga reprezentavimo pakopų konstrukcija. O socialinių klausimų sprendimui pasirinktas laipsniškų reformų kelias.

Vis dėlto regionuose, kur demokratijos plėtotė vėlavo, konkrečiai Centrinėje bei Rytų Europoje, dar ir XX amžiaus pradžioje tebebuvo gaji visuomeninės sutarties idėja. Paprastai ji pasireiškė reikalavimu niekada iki tol demokratijos nemačiusioje erdvėje sušaukti visuotinį Steigiamąjį susirinkimą, kuris tarsi panacėja turėjo išspręsti visas problemas. Rusijoje liaudies valdžios bei lygybės idėja net reanimavo tai, kas Vakarų Europoje jau prieš šimtmetį buvo palaidota: pradžioje galvų kapojimą šalies viduje, o po to – nevaržomą ekspansiją į išorę.

Tautos sąvoka ir demokratija

Kita teorine prielaida aiškinantis nacionalinio susitarimo galimybes tarnautų tautos sąvoka. Tauta, be abejo, taip pat yra demokratijos kategorija, tik ji dažnai suprantama ne tik kaip teisinė konstrukcija, bet ir kaip materiali organiška bendrija, susieta kultūriškai bei istoriškai. Būtent pastarasis tautos supratimas įsivyravo Vidurio bei Rytų Europoje, kai I pasaulinio karo metais JAV prezidentas Wilsonas paskelbė garsųjį principą, kad kiekviena tauta turi teisę laisvai apsispręsti gyventi nepriklausoma. Tačiau toks tautos supratimas gimdė etnocentristinį nacionalizmą, kuris ardė naujai besikuriančias valstybes iš vidaus bei kūrė naujus tarptautinius konfliktus, vedusius Europą į naują karą. Galų gale beveik visų naujų nacionalinių valstybių suverenitetas po II pasaulinio karo buvo suvaržytas arba visiškai prarastas. Demokratinė mintis, toliau ieškodama būdų, kaip sutramdyti nacionalizmą, į pirmą planą kėlė pilietybę bei instituciją ir slopino etnokultūrinę orientaciją. O XX a. antroje pusėje net atsirado teorijų (E.Thomsonas, R.Brubackeris, K.Verdery), pagal kurias tautos kaip etnokultūrinės bendruomenės apskritai neegzistuoja, o tėra tik institucijų suformuoti surogatai, kuriuos retkarčiais mobilizuoja nacionalistai. Kitaip tariant, tokios teorijos teigia, kad tautos, kaip etnokultūrinės bendruomenės, ne permanentiškai egzistuoja, o tik kartkartėmis atsitinka, kad jas materializuoja nacionalizmo idėja. Tokios teorijos, beje, vedė prie išvados, kad net Wilsono iškeltas tautų apsisprendimo principas buvo nekonkretus ir ydingas.

Taigi galima konstatuoti, kad demokratinė mintis per pastaruosius du šimtmečius pastebimai evoliucionavo ir ta evoliucija politikoje pasireiškė dviem pagrindinėmis srovėmis – socializmu bei nacionalizmu. Vakaruose ta evoliucija galiausiai atvedė į kokybinę sintezę – pilietines visuomenes. Panagrinėkime, kaip toji evoliucija reiškėsi Lietuvoje.

Pilietinės visuomenės evoliucija Lietuvoje

Nuo pat modernaus lietuvių politinio gyvenimo pradžios galima įžvelgti dvi tarp savęs konkuruojančias politines sroves – socialistinę ir nacionalistinę. Jau 1917 m. rudenį sudarytoje Lietuvos Taryboje vyko akivaizdi kova tarp dviejų atitinkamų grupuočių, kurių kiekviena savaip suprato Lietuvos valstybės kūrimo principus. Socialistai reikalavo sušaukti Steigiamąjį seimą, išrinktą demokratiškai visų Lietuvos gyventojų, kuris galėtų numatyti Lietuvos valstybės ateitį. Tačiau buvo neaišku – iš kokios teritorijos turėjo būti renkamas tas seimas; ir juo labiau buvo neaišku, ar toks seimas apskritai būtų už Lietuvos valstybės kūrimą. Deja, realiai toks projektas galėjo vesti tik Lietuvos prijungimo prie Lenkijos arba prie Rusijos link.

Nacionalistai turėjo aiškesnį supratimą apie būsimos Lietuvos valstybės teritoriją, nes apeliavo į lietuvius – t.y. į lietuviškai kalbančius bei laikančius save lietuviais. Tačiau pagal tokią nuostatą liko neaišku, kaip į Lietuvos valstybę žiūrėtų kitų tautų gyventojai, kurių praktiškai pretenduojamoje teritorijoje galėjo atsirasti net daugiau nei lietuvių. Tad pastarosios nuostatos šalininkams realiai liko pasikliauti išorės parama tikintis, kad kitataučius, pirmiausia, lenkus, padės sutramdyti Vokietija, kuri nebuvo suinteresuota Lenkijos valstybės plėtote. Tačiau lygiai taip pat nebuvo jokių garantijų, kad pasidavimas Vokietijos globai padės išeiti į nepriklausomą gyvenimą.

Retrospektyviai žiūrint akivaizdu, kad nė vienas iš projektų nevedė į realią nepriklausomybę. Be to, kiekvienas iš projektų slėpė atitinkamos grupuotės interesą – sustiprinti savo pozicijas bei gauti valdžios. Vis dėlto 1918 metų vasario 16 dieną abiem grupuotėms pavyko susitarti ir savo projektus suderinti viename Akte. Ir kažin ar galima būtų paneigti, kad skatinančiu motyvu susitarimui tarnavo nacionalinė Lietuvos idėja, o pats susitarimas liudijo apie adekvatų tokiai idėjai lietuvių politinės kultūros lygį.

Valstybės moraliniai pamatai

Tačiau ir priėmus Vasario 16 d. aktą, Lietuvos valstybė dar ilgai nesusikūrė. O susikūrusi ji toli gražu neatitiko lietuvių vizijų. Mat valstybė liko be sostinės Vilniaus, be to, problemiškas buvo ir likusios teritorijos valdymas. Analizuojant ano meto lietuvių politinį diskursą išryškėja charakteringa jo ypatybė. Nei pradiniu valstybės kūrimo periodu, nei vėliau kovojant dėl prarasto Vilniaus nė viena iš lietuvių politinių srovių nepripažino to fakto, kad konkreti jų atstovaujama politinė programa nevedė į Lietuvos valstybės su Vilniumi sukūrimą. Priešingai, kiekviena grupuotė stengėsi nutylėti savo programos silpnąsias puses, o kaltę dėl pagrindinių nesėkmių kuriant valstybę versti savo oponentams. Žinoma, galima sutikti, kad lietuvių politikus taip elgtis vertė atšiaurus politinis klimatas tiek šalies viduje, tiek išorėje. Tačiau lietuvių politikai negalėjo nesuprasti, kad taip elgdamiesi jie silpnino valstybės moralinius pamatus. Juk jeigu lietuvių tauta – laisva bendruomenė, o ne prievartos ar atsitiktinumo suburta, tai jai turėjo egzistuoti bendra moralė bei bendras interesas. Tačiau lietuvių politikai vadovavosi grupine morale bei grupiniais interesais ir kartu tiesė kelią tiems, kurie apskritai nebeturėjo sentimentų dėl Lietuvos nepriklausomybės. Būtent tokie elementai 1940 metais išplaukė į paviršių, ir vargu ar istoriškai bus pagrįsta tvirtinti, kad tie elementai, parduodami valstybę, neturėjo jokio savo veiksmų pateisinimo.

Lietuvių politinė branda

Prarastą valstybingumą atkurti 1990 metais buvo santykinai lengviau nei amžiaus pradžioje. Lietuva, nors ir iškentusi 50 metų svetimą jungą, priešingai nei 1918 m., turėjo apibrėžtą teritoriją, kurioje absoliučią daugumą gyventojų sudarė lietuviai. Be to, buvo juridinis ryšys su ana valstybe, kurios sunaikinimo 1940 metais nepripažino demokratinis pasaulis. Tačiau ir tokioje situacijoje buvo pakankamai daug problemų, daug nežinomybės ir rizikos.

Atsikūrusiame lietuvių politiniame pasaulyje vėl išryškėjo dvi grupuotės ir atitinkamai du valstybės atstatymo planai. Viena iš tų grupuočių buvo glaudžiai susijusi su metropolijos valdžia ir turinti jos privilegijas. Tačiau dezintegraciniai procesai metropolijoje, t.y. Sovietų sąjungoje, vertė tą grupuotę šlietis prie išsivadavimo judėjimo Lietuvoje. Ideologiškai ji save tapatino su socializmu, o jos principinė orientacija į demokratizacijos procesą visos Sovietų sąjungos mastu tolimu aidu siejo ją su visuomeninės sutarties bei liaudies valdžios apologetais.

Apie tokias sąsajas liudijo ir tos grupuotės siūlytas Lietuvos valstybės atstatymo planas, kurį sąlyginai pavadinkime „konstituciniu“. Pagal jį buvo deklaruotas 1940 m. valstybės sunaikinimo neteisėtumas ir tuo pagrindu turėjo prasidėti derybos su metropolija dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Toks kelias reiškė ilgų derybų tarp nelygią padėtį turinčių partnerių perspektyvą, ir galiausiai Lietuvos likimą būtų turėjęs spręsti visos Sovietų sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimas. Ta aplinkybė, kad nuo 1990 metų pradžios metropolijoje jau buvo prasidėjęs atbulinis veržlių prisukimo procesas, darė abejotiną ir pačių derybų galimybę.

Interesai, planai ir nepriklausomybė

Kita grupuotė siejo save su buvusia Lietuvos valstybe ir atitinkamai konstravo valstybės atstatymo planą, kurį sąlyginai pavadinsime „restituciniu“. Pagal jį visus 50 metų trukęs gyvenimas metropolijoje turėjo būti nukeliamas už įstatymo ribų ir Lietuvos valstybė atkuriama pagal anksčiau egzistavusios Lietuvos konstituciją. Tokio kelio logika leido tikėtis, kad beveik automatiškai atsistatys ir buvusios Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas ir tokiu atveju Lietuva – net jeigu jai tektų vesti derybas su metropolija – jau nebebūsianti viena. Tačiau kartu toks kelias buvo iššūkis metropolijai, tad jeigu iš užsienio Lietuva apčiuopiamos paramos nesulauktų, ji liktų viena akis į akį su metropolija – tik jau ne konstitucinėje, o karo būsenoje.

Žiūrint iš šiandienos pozicijų galima konstatuoti, kad vėl nė vienos iš grupuočių planas nebuvo pakankamas nepriklausomybei atgauti. Be to, kiekvienas planas slėpė ir siaurą atitinkamos grupuotės interesą: vienos – kaip galima ilgiau išsaugoti vyraujančias pozicijas, kitos – kaip galima greičiau vyraujančias pozicijas perimti. Tačiau ir vėl, panašiai kaip 1918 metais, pavyko pasiekti nacionalinio lygio sutarimą. Gotlando komunikatas 1989 m. rugpjūčio 5 d. dar liudijo preliminarų suartėjimą paritetiniais pagrindais. O jau priimant 1990 m. kovo 11 d. aktą, iniciatyvą turėjo restitucininkai. Nors balsuojant už restitucinį planą konstitucininkų pritarimas atrodė tik tariamas, tačiau metropolijai pradėjus puolimą konstitucininkai neišsilakstė arba bent jau dauguma jų neperbėgo į priešišką stovyklą. Vadinasi, 1990-ieji metai vėl pademonstravo reikiamą lietuvių politinę brandą.

Demagogiška politinė kultūra

Nors valstybę atkurti pavyko, tačiau pats atkūrimo procesas nebuvo sklandus bei lengvas. Ir susidūrusios su sunkumais pagrindinės Lietuvos politinės grupuotės vėl ėmė elgtis panašiai kaip ir tarpukariu. Vėl kiekviena iš grupuočių veikė pagal principą: nutylėti arba ignoruoti savos programos silpnąsias puses ir kaltę dėl iškilusių sunkumų versti oponentams. Kitaip tariant – nors tai gali skambėti ir nekorektiškai – vyraujančiu Lietuvos politinės kultūros principu tapo demagogija.

Žinoma, abiejose Lietuvos politinėse grupuotėse buvo ir pozityvių idėjinių pradmenų. Tai padėjo atkurtoje Lietuvoje palaikyti pilietinį bendrumą bei moralinio pasirinkimo galimybę. Kurį laiką veikė vadinamasis švytuoklės principas: Lietuvos rinkėjai periodiškai siejo savo viltis tai su viena, tai su kita grupuote. Tačiau demagogija taip pat darė savo darbą. Sumažėjus diskusijų aktualumui – kas labiau nusipelnė arba kas labiau kenkė valstybės atkūrimui – demagogijos banga užpylė kitus nacionalinės reikšmės klausimus, pavyzdžiui, jūrinės sienos su Latvija nustatymo problemą ir ypač „Williams“ bylą. Iš aukščiausių institucijų skleidžiama demagogija skverbėsi į visas kitas gyvenimo sritis, tarsi nejučia paplaudama moralinius valstybingumo pamatus. Ir nenuostabu, kad atkurtai valstybei pradėjus skaičiuoti savo antrąjį dešimtmetį vėl – kaip ir anąkart, tarpukariu – susiformavo elementai, kurie nebematė reikalo ieškoti idėjų demokratijoje bei nacionaliniame sutarime, kuriems Lietuvoje sukurtas politinis gyvenimas tapo tiesiog nebepriimtinas. Tokie elementai veržiasi į valdžią net nebesivargindami demagoginiu išsisukinėjimu, o tiesiog atvirai meluoja ir nepaiso bet kokių etikos normų.

Vokiškasis solidarumas

Žinoma, galima replikuoti, kad ir kitose valstybėse vykstančioje politinėje kovoje neišvengiama demagogijos, o kartais net ir melo. Pavyzdžiui, Vokietijoje po II pasaulinio karo vyko aštri kova tarp dešiniųjų ir kairiųjų dėl to, kurių kelias gali atvesti į šalies suvienijimą – krikdemo Adenaurio ar socdemo Šumacherio. Gyvenimo realybė rodė, kad nei vienas, nei kitas kelias nebuvo pakankamas. O kol vyko aštri diskusija, krizę patyrė Vokietijos liberalai ir į politinę areną įsiveržė ekstravagantiškai radikalūs žalieji. Tačiau iš tikrųjų nieko baisaus neatsitiko. Vokiečiai pilietinio solidarumo neprarado, o jų politinė sistema pasirodė esanti ne tik atvira, bet ir turinti stiprų ,,stuburą”, nes žaliuosius prie valdžios prileido tik tada, kai jie užsirekomendavo esantys tokia pat nacionalinė jėga, kaip ir tradicinės partijos. Taigi nėra pagrindo abejoti vokiečių nacijos egzistavimu.

Ar lietuviai tapo lietuviais?

Lietuvos situacija, deja, kitokia. Ji rodo idealų išnykimą, cinizmo įsivyravimą ir įvairių grupuočių varžybas dėl valdžios – jos lemtingai panašios, kaip kažkada Lietuvoje jau buvo. O jeigu nebėra bendros moralės, tokia padėtis automatiškai kelia ir Lietuvos, kaip valstybės, išlikimo klausimą. Žinia, istorijos eigoje lietuviai ilgą laiką buvo ,,lyg ir lenkai”, po to – ,,lyg ir rusai”. Tad ar tikrai lietuviai pagaliau tapo lietuviais?

Nuo Vasario 16 d. iki Kovo 11 d. lietuviai nuėjo gana vingiuotą kelią. Buvo kilnių idealizmo bei pasiaukojimo, išminties ir brandumo momentų, buvo ir gėdingų degradacijos periodų. Bet – ar lietuvių tauta egzistuoja kaip nacionalinė konstanta, ar ji pasireiškia tik kaip pavieniai nacionalinės idėjos pakurstyti atsitikimai – klausimas liktų atviras.

Dr. Česlovas Laurinavičius
DPI ekspertas
“Atodangos”, “XXI amžius” priedas
2004 07 15

Leave a Reply

Your email address will not be published.