Nebent tiems, kurie su mažųjų politinių partijų lyderiais kartojo, jog netiki jokiomis sociologinėmis apklausomis, ar tiems aktyvistams, kurie, skambindami į laidas, laikraščių ar televizijų apklausas, stengėsi kilstelti mėgstamą sąrašą į viršų. Rinkimai – griežčiausia sociologinė apklausa. Žinoma, dabar galima spėlioti, kas būtų buvę, jei rinkimuose būtų dalyvavę gerokai daugiau rinkėjų. Tačiau kvaila mosuoti kumščiais po mūšio. Tiesa, dar yra antrasis turas, kuris turės didžiulės įtakos būsimam politiniam kraštovaizdžiui, bet jame dalyvaus toli gražu ne visos politinės partijos.

Žiniasklaidos dėmesys šiandien sutelktas į nugalėtojus. Jie ginčijasi dėl būsimos koalicijos, matuojasi dar nepasiūtus Vyriausybės narių mundurus. Tačiau ne mažiau svarbu įdėmiau pažvelgti ir į likusius už parlamento durų.

Daug kalbama apie tai, kad rinkimus laimėjo naujai susikūrusi partija. Nepaisant to, šie rinkimai gali tapti svarbiu partinės sistemos konsolidacijos etapu. Tikėtina, kad po ketverių metų rinkimų kampanijoje dalyvaus kur kas mažiau partijų. Galima piktintis, jog valstybė pinigus dalija tik politiniame gyvenime įsišaknijusioms partijoms, tačiau ne mažesnis pasityčiojimas iš mūsų, bandančių susigaudyti politiniame gyvenime, kai kiekvienas kitur nepritapęs politikas lipa ant partijos lyderio „bačkos“. Tautininkams, Tautinei partijai „Lietuvos kelias“ verta pagalvoti apie savo vietą stipresnėse partinėse struktūrose, pabandyti jas keisti iš vidaus, o ne mosuoti mažiau nei pusę nuošimčio rinkėjų simpatijas sugebančių užkariauti partijų vėliavoms. Didžiulė mažai kuo turiniu besiskiriančių partijų pavadinimų įvairovė tik apsunkina pasirinkimą, o ne padeda.

Kiek kita Respublikonų partijos ar Lietuvos laisvės sąjungos situacija. Pastaroji rėmėsi vien Vytauto Šustausko žygdarbiais, kurie, atrodo, daugumai pabodo. Respublikonai savo ruožtu pabandė žaisti radikalizmo korta. Tai, kad labai maža Lietuvos žmonių dalis užkibo ant jų siūlomo jauko, nuteikia viltingai. Artimiausiu metu abi šios organizacijos veikiausiai užmigs letargo miegu ir lauks, ar kuris nors naujas radikalas jų nepažadins prieš kitus rinkimus.

Aiškią nesėkmę patyrė ir Nacionalinė centro partija, Socialdemokratų sąjunga, Valentino Stundžio krikdemai bei jų nišą bandantys užimti Gedimino Vagnoriaus šalininkai. Vienas įdomiausių klausimų šiandien – ar jau galima skelbti krikščioniškosios demokratijos Lietuvoje pabaigą? Konvulsijos Lietuvos krikdemus kankina jau seniai, tačiau rinkimų rezultatai gali tapti paskutine vinimi į savarankiškos krikdemų partijos egzistavimo karstą. Juolab kad Tėvynės sąjunga jau seniai vilioja jungtuvėmis, o kito kelio, tiesa, nelabai matosi. Dar sudėtingiau A. Akstinavičiaus socdemams ar G. Vagnoriaus šalininkams, kurių draugijos nelabai kas trokšta. Apmąstymams, ar šių partijų Lietuvos žmonėms tikrai reikia, joms vadovaujantys politikai turi keletą metų. Norėtųsi tikėti, kad nugalės sveikas protas, o ne ambicijos.

Rinkėjai apvylė ir Lietuvos lenkų rinkimų akciją, kuri po santykinės sėkmės per Europos Parlamento rinkimus jau svajojo apie tai, kad pakartos Latvijos tautinių mažumų remiamų partijų kelią. O dabar tiek lenkų, tiek rusų politinių organizacijų atstovams teks rimtai svarstyti integracijos į kitas politines jėgas galimybę.

Visa tai, apie ką rašau šiame komentare, tarsi nežymios politinio gyvenimo detalės. Tačiau labai dažnai esminiai pokyčiai ir prasideda nuo tokių detalių.

Andrius Navickas
DPI ekspertas, Interneto dienraščio bernardinai.lt redaktorius
Lietuvos žinios
2004 10 13

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *