Sąjūdžio laikais Lietuvos nepriklausomybė buvo dvasinius, politinius ir medžiaginius akstinus vienijęs siekinys. Kai tikslas virto tikrove, šie akstinai gana netolygiai pasiskirstė partijų vertybinių prioritetų skalėse. Dvasinius ir politinius dalykus labiausiai akcentavo krikščionys demokratai ir konservatoriai; medžiaginiai prioritetai labiau rūpėjo kairiesiems. Ko gero, būtent ši padėtis natūraliai išryškino kertinę perskyrą tarp pokomunistinės Lietuvos dešinės ir kairės.

Tokia perskyra ne visai atitiko Vakarų demokratijose tradiciškai susiklosčiusią padėtį. Vakaruose medžiagines vertybes tradiciškai reikšmino ne tik politinė kairė, bet ir laisvąją rinką propaguojanti liberalioji dešinė. Lietuvoje iki 2000-ųjų metų liberalai neturėjo jokios politinės įtakos ir tik centristai iš dalies pildė dešiniojo materializmo nišą. Maždaug prieš trejus metus ši padėtis pasikeitė: ekonominiai liberalai populiaraus lyderio dėka sustiprėjo ir trumpam net atėjo į valdžią. Visas materializmo spektras nuo socialdemokratinės kairės iki liberaliosios dešinės pagaliau buvo užpildytas ir atstovaujamas parlamente.

Žodį “materializmas” čia, žinoma, vartoju ne kaip marksizmo-leninizmo ar tiesiog bedievystės sinonimą, o švelnesne prasme. Tokio materializmo credo, paprastai tariant, skelbia: ekonomika ir valdymo technika yra daug svarbesnės už politines pažiūras, politines dorybes, moralę ir religiją, o tai, kas žmoguje gyvuliška, pirmiau už tai, kas jame žmogiška ir nemirtinga. Jei kalbamu rakursu pažvelgsime į dabartinį Seimą, tai turėsime konstatuoti reikšmingą faktą: katalikiška Lietuva beveik visas renkamos valdžios vietas atidavė dvasinių ir politinių vertybių pirmumo nepripažįstantiems žmonėms.

Taigi praėjus dešimčiai metų po nepriklausomybės atkūrimo, didžiojoje Lietuvos politikoje beveik neliko dešiniųjų, kurie suvoktų ir pripažintų pirminę nemedžiaginių vertybių reikšmę politikoje. Dabartinė materialistinės mąstysenos pergalė yra tokia triuškinanti, kad kataliko politinis pasirinkimas tarp dešinės ir kairės ima prilygti vegetaro pasirinkimui tarp kiaulienos sprandinės ir kumpio. Žinoma, kairiųjų akcentuojamam darbui ir socialinei apsaugai liberalūs dešinieji galės ir toliau priešpriešinti privačios nuosavybės bei laisvosios rinkos šūkius. Tačiau realiai viskas suksis tik apie medžiaginės gerovės žadėjimo ir įprasto pažadų netesėjimo ašį.

Medžiaginė gerovė tiek liberalams, tiek socialdemokratams yra pagrindinis masalas, prie kurio lipdoma vartotojiška ideologija. Pastarojoje vyrauja ekonominės temos, o politiniai dalykai pabrėžtinai menkinami. Raginimas “ne politikuoti, o dirbti” tampa kone dažniausiu priežodžiu materializmo persisėmusių Lietuvos politikų kalbose. Antai visai neseniai viename interviu liberalų demokratų atstovas Seime aiškino: “Nuo kitų partijų liberalai demokratai skiriasi tuo, kad nešneka nereikalingų dalykų, nepolitikuoja”. Socialdemokratų lyderis, savo ruožtu, kadaise prisipažino: “Kai išgirstu apie politinį sprendimą, tai mane net nupurto”.

Nei liberalams, nei socialdemokratams nešauna į galvą, pavyzdžiui, viešai pasakyti, kad valstybės saugumui garantuoti svarbu teisingas auklėjimas ir piliečių patriotizmas. Apeliuojama pirmiausia į medžiaginius vartotojo poreikius, o ne į piliečio dorybes. “Svarbiausioji saugumo prielaida – valstybė turi užtikrinti savo piliečių gerovę”, – sako socialdemokratų pirmininkas. “Būtina sudaryti sąlygas žmonėms klestėti. Turte slypi tikras žmogaus ir visuomenės saugumas”, – beveik tą patį, tik kitais žodžiais, tvirtina liberalų vadovas.

Ko gero, būta karčios tiesios Gilberto Keitho Chestertono ištarmėje, kai didžiuosius liberalizmo ir socializmo ideologus – Adamą Smithą ir Karlą Marxą – jis pavadino “velnio dvyniais”. Abi ideologijos, kad ir kokios skirtingos, pastatytos ant to paties materialistinio mąstymo pamato. Aiškesnis ar blankesnis, šios tiesos suvokimas pokomunistinėje Lietuvoje kurį laiką ruseno dviejose dešiniosiose partijose: krikščionių demokratų ir konservatorių. “Atodangų” leidėjų prašymu, pateiksiu kelias pastabas apie pastarosios partijos dabartinę idėjinę būklę.

Lietuvos konservatorių priešinimasis materializmo įtakoms visados aiškiai būdavo matyti Vytauto Landsbergio laikysenoje. Jo požiūris šiuo klausimu gerai atsiskleidžia, pavyzdžiui, interviu The New Yorker 1993-aisiais metais: “Komunistiniame auklėjime… jauni žmonės buvo mokomi, kad materialūs dalykai ir ekonominės programos yra visa ko pagrindas… Galime pastebėti tokią pačią vertybių sistemą ir Vakarų demokratinėse krikščioniškose šalyse… Su mažomis išimtimis, niekas nekalba apie dvasines problemas, dvasines vertybes. Visas problemų ratas apsiriboja ekonominiu efektyvumu, įtakų ir kontrolės zonomis pačia materialistiškiausia prasme… Bet juk tai kultūros smukimas”.

Nežinia, dėl ko labiau – ar dėl neišblėsusio komunistinio auklėjimo, ar dėl Vakarų medžiaginio blizgesio įtakos, materializmo apraiškos netruko išplisti ir tarp V.Landsbergio vadovaujamos partijos politinio aktyvo. Tai buvo aiškiai matyti po konservatorių partijos laimėtų Seimo rinkimų 1996-aisiais. Politinio įsitikinimo ir idėjinio įsipareigojimo reikšmė juntamai sumažėjo, o “stuburo” neturėjimas ir minčių mimikrija tapo naujosios politinių veikėjų kartos atpažinimo ir tinkamumo ženklu. Tai, kas tarp padorių žmonių laikoma lėkštumu ir menkyste, buvo paslėpta po “pragmatiškumo” ir “modernumo” vardais bei šiems vardams skirtomis liaupsėmis.

Neatsitiktinai kaip priešprieša “senukų idealizmui” ir bandymams apibrėžti partijos politinę tapatybę nemedžiaginių vertybių pagrindu tada atsirado keista “moderniojo konservatizmo” samprata. Vėliau buvęs konservatorių premjeras vienoje televizijos laidoje paaiškino, ką ši samprata reiškia: “tai gyventojų pajamų didinimo politika”. Nei daugiau, nei mažiau. Taip su materializmu kovojusi partija galiausiai akis į akį susidūrė su savimi. Šioje užsitęsusioje akistatoje seniai nebėra garsiąją frazę apie “pajamų didinimą” ištarusio ekspremjero, tačiau materialistinio mąstymo ir veikimo žymių joje nesumažėjo.

Naujasis konservatorių materializmas yra technokratinio pobūdžio. Dabar eiliniai partijos nariai, nemažai kurių yra garbaus amžiaus žmonės, paaiškėjo turį naują politinį siekinį – žinių ekonomikos ir informacijos visuomenės viziją. Su šia vizija konservatorių ideologai blaškosi jau nuo 2000-ųjų metų. Šįmet “moderniųjų konservatorių” politinio dėmesio centre atsidūrė valdymo technologijų arba “moderniosios vadybos” klausimai.

Žinoma, galime savęs klausti: kaip atsitiko, kad nemedžiagines vertybes nuolat pabrėžianti partija taip lengvai leidžiasi vedama besaikio ekonomizmo arba technokratinio mulkinimosi klystkeliais? Atsakymui į šį klausimą gali prireikti atskiro straipsnio, kurį galbūt norės parašyti patys konservatoriai. Tad palieku tolesnę diskusiją “Atodangų” leidėjų ir skaitytojų nuožiūrai, o baigdamas noriu atkreipti dėmesį į vieną svarbią, bet nelabai pastebimą aplinkybę.

Technokratinis politinis mąstymas paprastai minta gamtamokslių arba tiksliųjų mokslų formuojamais stereotipais. Antai konservatorių taip mėgstamo estų lyderio Marto Laaro pirmosios vyriausybės komandą sudarė kone vien tik humanitarai, o Lietuvoje politines madas daugiausia diktuoja fizikai bei kiti “tiksliukai”. Deja, šie žmonės dažnai stokoja humanitarinio ir filosofinio išsilavinimo pagrindų, kurie labai svarbūs vertybiniam politikos dėmeniui formuoti ir aiškinti.

Pastaruosius trejus metus puikiai matyti, kaip gamtamokslinių stereotipų blaškomi konservatorių “modernistai” griebiasi tai vienos technokratinės idėjos, tai kitos. Vakar buvo žinių ekonomika, šiandien – vadybinės technologijos, ir sunku pasakyti, kas bus rytoj. Nėra reikalo aiškinti, kad visi šie trumpalaikiai susižavėjimai tėra ant verslo ir biurokratijos madų podiumo rodytų modelių vaizdai, įstrigę praeinančių madų lengvai apsukamose galvose. Pernelyg sureikšminamos šios idėjos tampa vaikiškos ir groteskiškos. “Moderniųjų” Lietuvos konservatorių atveju tai primena Nikitos Chruščiovo meilę kukurūzams.

Taigi Lietuvos dešiniosios politikos sumedžiagėjimo problema nemaža dalimi svarstytina mūsų politinio elito kultūros ir išprusimo klausimo šviesoje. Šis klausimas tolydžio aštrėja, nes prasidėjus keturioliktiems nepriklausomybės metams Lietuvoje bemaž neturime rimtos atsvaros kairėje ir dešinėje įsigalėjusiam materializmui.

Vladimiras Laučius
DPI ekspertas
“Atodangos”, “XXI amžius” priedas
2003 03 28

Leave a Reply

Your email address will not be published.