Pirmas vakaras Baltarusijoje: kelionė automobiliu

Į Baltarusiją patekti po tik praūžusių parlamento rinkimų ir referendumo, suteikusio Lukašenkai galimybę prezidentauti iki gyvos galvos, nebuvo labai paprasta: pasienyje pareigūnai suirzę po tikriausiai per didelio skaičiaus per sieną praleistų rinkimų stebėtojų, o milicija pakelėse aktyvesnė nei įprasta ir ypač akylai vertina automobilių su nebaltarusiškais numeriais judėjimą.

Patekus į šią šalį be autoįvykių pasiekti poilsio vietą kuriame nors mieste nėra taip paprasta: pirmiausia, greičio ribojimo ženklai čia negalioja nei mieste, nei užmiestyje, nei lengviesiems, nei juo labiau sunkiasvoriams automobiliams. Antra, jeigu jūs manote, kad judėjimo krypties ženklai prospektuose ką nors reiškia, taip pat labai klystate. Trečia, apsisukti, išsukti iš šalutinio kelio jūs galite bet kada, bet kuriuo momentu, visai nepaisydami, kokio intensyvumo judėjimas. Ketvirta, niekada negalima praleisti einančio per perėją pėsčiojo, o jeigu vis dėlto sulėtinote greitį, būtinai naudokitės garso signalu, nes į tokį mandagų vairuotoją gali įvažiuoti ne toks mandagus traktorius (tai viena populiaresnių transporto priemonių).

Galiausiai, reikia turėti omenyje, kad Baltarusijos keliuose apskritai viskas priklauso nuo gebėjimo susitarti, nuo šalies, kurios pilietis esate, ir milicininko nuotaikos. Taigi visi, kurie skundžiasi Lietuvos policijos darbu, būtinai turėtų aplankyti Baltarusiją: teisėti lūkesčiai neegzistuoja net prie vairo, jau nekalbant apie politiką.

Antras vakaras Baltarusijoje: pasivaikščiojimas pėsčiomis

Jeigu jums vis dėlto pasisekė be nuotykių pasiekti, pavyzdžiui, Minsko centrą, tai nenustebkite – sovietinė architektūra čia apšviesta geriau nei Vilniaus barokas, bet nereikėtų nustebti – apie 70 proc. viso Minsko apšvietimo įrengė ir kokybę užtikrina Lietuvos įmonės.

Taigi apšviestame Minske nepasiklysi. Tačiau apšviestos plačios gatvės ir prospektai visiškai nereiškia, kad čia visi gali būti saugūs. Kitą dieną po rinkimų vykusiame mitinge daugiausia kliuvo vienam iš opozicijos lyderių. Atrodytų keista, kaip iki jo galėjo prasibrauti specializuoti sukarinti daliniai, nes juk natūralu, kad jis ne mitingo pakraštyje stovėjo, tad lyg ir turėjo daugiausiai šansų susilieti su minia; aišku, jeigu ne specialiai jo toje minioje buvo ieškoma. Tiesa, tokių žiaurių akcijų imamasi ne per kiekvieną mitingą, nors opozicinės organizacijos didesnius ir mažesnius susibūrimus organizavo kiekvieną pirmosios savaitės po rinkimų dieną. Jeigu paklausite, kas aktyviausi tokių akcijų dalyviai, tai atsakymas gana paprastas, nors šiandienėje Lietuvoje jau ne visiems suprantamas – KGB darbuotojai. Jie ne tik iš tolo stebi susirinkimo vietas, bet ir atsiduria “pačiame įvykių sūkuryje”. Paprasčiausias jų atskyrimo būdas: trumpus sijonus dėvinčios blondinės ar garbaus amžiaus vyriškiai naudojasi ne mobiliaisiais telefonais, bet racijomis.

Aikštė, kurioje vyksta daugiausiai opozicijos mitingų, yra šalia vadinamojo “GUM’o”. Tiems, kuriems dabar tiek pat metų, kiek ir Lietuvos nepriklausomybei, reikėtų paaiškinti, kad tai “centrinė universalinė parduotuvė” (Minske jų net trys). Čia taip pat patartina apsilankyti visiems, kurie sovietinę tikrovę prisimena kaip rojų. Atmestinai vienoje vietoje sugrūsti šimtai vyriškų kostiumų šalia moteriškų apatinių drabužių plotelio, vokiški skalbimo milteliai gaminami netoliese Minsko, o “originalios” prancūziškos parfumerijos pavadinimai rašomi kirilica. Prekių pateikimas – pabrėžtinai atstumiantis. Apsipirkimo sistema irgi pamokanti: pavyzdžiui, duonos krautuvėje per stiklą apžiūri “pasiūlą”, tada eini prie kitame parduotuvės gale esančio langelio ir ten pasakai išsirinktų prekių kainas, gauni čekį, tada grįžti į pradžią ir prie trečiojo langelio padavęs čekį gauni savo prekes; jeigu kartais norėtum atminčiai turėti čekį ir jo paprašytum, tai tamstą tikrai aprėks ir pasiūlys kitą kartą apsipirkti kur nors kitur.

Trečias vakaras Baltarusijoje: lankytinos vietos

Baltarusijoje rinkos dėsniai stringa privačiame sektoriuje, tačiau viešajame klesti totalitarizmas ir žiauri rinka – kyšio formomis.

Gūdžiais sovietiniais metais buvo siekiama su šaknimis išrauti visas iki tol gyvavusias tradicijas, sunaikinti kultūrą, iškreipti žmonių mąstymą, priversti juos apskritai nemąstyti. Minskas per Antrąjį pasaulinį karą buvo labai sugriautas, labiausiai nukentėjo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų architektūrinis paveldas. Tačiau tai, ko nesugriovė karas, griovė sovietai, o ko jie nespėjo – griauna dabartinė valdžia. “Monumentalūs” stalinistinio stiliaus pastatai statomi ant istorinės vertės architektūros paminklų pamatų; pavyzdžiui, seniausios miesto sinagogos vietoje, nors ir išlikę jos pamatai, “įsakoma” pastatyti požeminį prekybos centrą. XVIII amžiaus pastatai atiduodami verslininkams, kurie gauna teisę juos restauruoti, tačiau restauracija vyksta tuos pastatus visiškai nugriaunant arba perstatant istorinę vertę turintį fasadą, pristatant papildomai vieną ar du aukštus.

Pačioje Baltarusijos nepriklausomybės pradžioje Katalikų bažnyčiai pavyko atgauti dalį buvusio Jėzuitų vienuolyno ir bažnyčios komplekso, todėl bažnyčią bent iš dalies autentiškai restauruoti pavyko. Tačiau priešais esanti tradicinė Vakarų miestams Turgaus aikštė, kurioje iki praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio buvo įsikūrę menininkai ir amatininkai, buvo ne restauruota, bet sterilizuota: visi smulkūs pardavėjai išvaikyti, jos viduryje “atstatyta” naujo pavyzdžio rotušė, senasis skveras sumažintas per pusę. Tai jums ne Zuoko statybos Vilniuje…

Tokių pavydžių Minske šimtai, o už Minsko – tūkstančiai. Kai Baltarusijoje vyksta Radvilų paveikslų kolekcijos paroda, tai nutylima, kad tai tik maža buvusios kolekcijos dalis, nes sovietiniais metais, kai privatizacija formaliai buvo draudžiama, didžioji dalis vis dėlto buvo “privatizuota”, garsiųjų Nesvyžiaus rūmų privatizuoti nespėjo, restauruoti neleidžia, o ketinimai juos paversti savotišku pramogų centru atrodo barbariški (žinoma, jeigu į tai žiūrima iš Lietuvos).

Paskutinis vakaras Baltarusijoje: paskutinis lašas

Jeigu gatvės, parduotuvės ir naujo tipo restauracijos dar neišgąsdino, tai šalies svečius galima pakviesti apsilankyti vietiniuose teatruose. Didžiąją dalį repertuaro sudaro komedijos ir tradicinio (gyvojo realizmo dvasioje) pastatymo spektakliai. Kino teatrų ir naktinių klubų afišos pieštos arba atliktos pagal “specialų užsakymą”, tik nežinia, ką pasakytų jas pamatę filmų kūrėjai…

Jeigu esate muzikantas arba šiaip priskiriate save šou verslui, verčiau čia nevažiuokite, nes kitaip turėsite visą savo repertuarą iš anksto derinti su valstybinėmis institucijomis. Tas pats gresia visoms maitinimo įstaigoms, kurios naujai “sustatytus meniu” derina su keliomis institucijomis ir bet kada gali sulaukti inspekcijos.

Mokesčių inspekciją atitinkanti institucija ypač atidžiai tikrina nevyriausybines organizacijas, o jeigu jos gauna paramą projektams iš užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų, tai gali tekti sumokėti pajamų mokesčius, nepaisant to, kad vietos įstatymuose įtvirtinta, kad nevyriausybinės organizacijos – tai ne pelno organizacijos.

Jeigu norite ką nors pataisyti, pakeisti laiptinėje perdegusią lemputę arba jeigu parašėte laišką į valstybinę instituciją – laukti teks ilgai, nors visi darbininkai ir pareigūnai savo darbo vietose, tiesiog viskas suvalstybinta ir niekur nereikia skubėti, nes jokių pasekmių už netinkamą darbą negalima sulaukti, o už gerą darbą bet kas neapdovanojamas. Būsto paskolos čia dvigubai brangesnės nei Lietuvoje, o žmonių gyvenimo lygis dvigubai žemesnis; siekiama skatinti turizmą, tačiau tam, kad išsinuomotum butą, reikia užpildyti įvairias anketas ir jas pateikti miesto administracijai keturiais egzemplioriais.

Baltarusiškai kalbėti nerekomenduojama; tiesą sakant, bet kokia kita kalba nei rusų susikalbėti beveik neįmanoma. Ekonomika paremta metų ir penkmečių planais, šalies valdžia tikina, kad baltarusiškos vištos deda dvigubai daugiau kiaušinių nei lietuviškos, o lietuviškos vištos, dėdamos “tiek mažai kiaušinių”, išmaitina beveik septynis kartus mažiau gyventojų nei baltarusiškos.

Pinigų pensijoms didinti čia atsiranda tik prieš rinkimus, o prezidento įsakymu už milijonus statomas kristalo formos monumentalus nacionalinės bibliotekos pastatas, kurio sienos turėtų būti stiklinės, tačiau stiklo sudėti negali, nes architektai neapskaičiavo naujo pastato “judėjimo” galimybės ir per pirmuosius dvejus metus sudėti stiklai gali tiesiog iškristi. Tad saugumo sumetimais į naujas bibliotekas vaikščioti nepatartina.

Dar galima Baltarusijoje įstoti į vietos universitetą, – jau vien dėl to, kad klausant užsieniečio svečio paskaitos, jums bus išdalinti lapeliai su klausimais, kuriuos reikia užduoti.

Į šią šalį šviesus rytojus jau atėjo. Dabar žmonės laukia, kad jis pasibaigtų. Deja, kaip pasakė agentas 007: “Rytojus niekada nemiršta”.

Tomas Misiūnas
politologas
„Atodangos“, „XXI amžiaus priedas“
2004 11 26

Leave a Reply

Your email address will not be published.