Mes turime nebijoti permainų ir patys keistis. Po kelerių metų turėsime būti kitokie. Kitokia visuomenė. (Iš Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso inauguracinės kalbos Daukanto aikštėje)

Įsibėgėjęs prezidentinis skandalas leidžia (ir verčia) į daugelį mūsų visuomeninio gyvenimo aspektų pažvelgti atidžiau. Ir ne vien tik į politinius skandalo aspektus. Skandalas apnuogina mūsų realybę ir leidžia į tam tikrus dalykus pažvelgti visai kitoje šviesoje.

Šiuo tekstu noriu išanalizuoti tam tikrus R. Pakso rinkiminės kampanijos aspektus bei – jam tapus prezidentu – prezidentūros veiksmus. Mano straipsnio atraminė idėja yra ta, jog R. Paksas su savo komanda ne tik planavo politines, viešųjų ryšių strategijas, bet taip pat turėjo visuomenės modelį (visai nesvarbu, ar tai buvo suformuota eksplicitiškai, ar implicitiškai), kurį norėjo įgyvendinti. Tad tos būsimos visuomenės kelis bruožus norėčiau ir išryškinti.

Viešųjų ryšių specialistai kaip visuomenės technologai

R. Pakso pergalė per prezidento rinkimus išprovokavo gausybę diskusijų dėl viešųjų ryšių įtakos politiniam ir visuomeniniam gyvenimui. Buvo teigiama, kad politinė realybė mirė (todėl politologai patyrė pralaimėjimą per rinkimus), o politikai tampa panašūs į skalbimo miltelius, kuriuos reikia parduoti, naudojant lygiai tokias pat technologijas kaip ir marketinge. Palikdamas šią diskusiją nuošalyje, norėčiau paryškinti vieną viešųjų ryšių modernioje visuomenėje aspektą.

Kalbant apie viešųjų ryšių įtaką šiuolaikinei visuomenei, vertėtų pasiremti garsaus vokiečių sociologo Norberto Eliaso įžvalgomis. Jis savo knygoje “Apie civilizacijos procesą” nagrinėja ryšį tarp politinės galios ir tam tikrų kasdienių įpročių bei savęs disciplinavimo. Dvaro aplinkoje gyvenę intelektualai pradėjo rašyti etiketo knygas, kuriose buvo nurodoma, kaip privalu elgtis prie stalo, kaip elgtis karaliaus akivaizdoje ir pan. Kadangi šios idėjos buvo gimdomos aplinkoje, kuri turi politinę galią (karaliaus dvaras), jos tapdavo įtakingos ir priimamos visuomenės. Savęs disciplinavimas nevykdavo vien todėl, kad tam tikras privilegijuotas sluoksnis lankydavosi karaliaus dvare. Tam reikia dar ir kūrybingų asmenų (intelektualų), kurie galėtų parašyti tokias knygas.

Iš esmės šis modelis pritaikomas ir aprašant viešųjų ryšių specialistų bei politikų santykius. Geras viešųjų ryšių specialistas kuria ne žinias ar pranešimus spaudai, bet siekia paveikti mentalitetą ir žmonių nuostatas. Iš esmės jis kuria mitologijas (Barthes samprata). Šiuo atveju procesas vyksta dvejopai: ne tik kalbama tos auditorijos, kuriai norima pranešti žinią, kalba, ne tik sakoma tai, ko trokšta viena ar kita žmonių grupė, bet taip pat siekiama kai kurias visuomenės grupes “sukonfigūruoti” taip, kad jos labiausiai atitiktų norimą idealą. Iš esmės viešuosiuose ryšiuose veikia sena marketingo taisyklė, peržengianti klasikinės ekonomikos paklausos ir pasiūlos dėsnį (jis teigia, kad kai yra paklausa, atsiranda ir pasiūla). Tačiau nesant tam tikros prekės ar paslaugos paklausos, ta paklausa suformuojama. Tam tarnauja galingas reklamos mechanizmas bei popkultūra.

Politikai turi galios viešajame gyvenime įtvirtinti tam tikrus kultūrinius simbolius (be to, tam įgyvendinti jie būna sukaupę ir finansinių išteklių), kurie tampa įtikinami ar visuotinai priimta norma. Jeigu priimame šią hipotezę, tuomet turime atidžiau žvelgti ir į įvairias politines technologijas, kurios yra lyg ir skirtos tam tikram asmeniui ateiti ar išsilaikyti valdžioje. Tačiau kartu jos nulemia ir tam tikrą visuomenės, kurioje gyvename, projekciją. Politinis laukas prasiskleidžia, jis nepastebimai įsisiurbia į kitas gyvenimo sritis ir priverčia jas veikti pagal savo logiką. Remdamasis šia teorine prielaida norėsiu parodyti, kaip tam tikros viešųjų ryšių technologijos suponavo visuomenės projektą.

Stipraus lyderio sukūrimo technologija

R. Pakso rinkimų kampanija išsiskyrė išmone. Viešųjų ryšių specialistų darbas nenutrūko, ir jam tapus Prezidentu. Mes ir toliau galėjome stebėti ne tiek visuomenės informavimą apie R. Pakso darbus, kiek jo įvaizdžio stiprinimą. Nesileisdamas į įvairias detales, kurių aprašymas reikalautų specialios studijos, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kas labiausiai galėjo sustiprinti R. Pakso įvaizdį mūsų visuomenėje: jo susiejimas su “paprastais žmonėmis” ir tautiškumo idėja.

“Paprastų žmonių” kandidato konstravimas: atskyrimai

Prezidento rinkimų metu R. Paksas buvo pristatomas kaip “paprastų žmonių” kandidatas. Tačiau čia jo komanda susidūrė su tam tikru prieštaravimu. R. Pakso nebuvo galima tiesiog parodyti kaip “liaudies” atstovo. Jis nėra išeivis iš “plačiųjų liaudies” sluoksnių. Priešingai – jis du kartus buvo premjeru, turėjo savo firmą, buvo gerai uždirbantis verslininkas. Tačiau šiuo atveju buvo pasinaudota atskyrimo strategija. Iš esmės R. Pakso įvaizdis buvo grįstas neigimu. Jis atsispyrė nuo to, ko žmonės nemėgsta. Jis kritikavo Seimą, partijas, abstrakčią “valdžią”. Buvo stengiamasi parodyti, kad R. Paksas atstovauja žmonių interesams (tam buvo panaudota net ir garsioji “Williams” atėjimo istorija, kurioje R. Paksas buvo pateiktas kaip atstovaująs Lietuvos žmonėms).

Artėjant rinkimams jis vis labiau dramatizavo situaciją (mūsų šalyje klesti korupcija, skurdas, nusikalstamumas ir t.t.), nepamiršdamas pabrėžti, kad tam tikras jėgas tai tenkina, todėl jos nenori nieko keisti. Jis pats ar jo komanda užsimindavo apie valdančiosios daugumos slaptus susitarimus bei norą išlikti valdžioje ir taip išlaikyti esamą situaciją. Pasibaigus pirmajam turui sukeliama isterija, neva kažkas bijo Rolando Pakso. Taip bandoma sukurti nervingą atmosferą, esą iš tikrųjų egzistuoja kažkokia jėga, su kuria kovoja Paksas. Taigi iš esmės visuomet būdavo pabrėžiamas tam tikras “priešas”, su kuriuo reikia kovoti. Beje, tam buvo meistriškai “panaudoti” nepopuliarūs politikai. Prisiminkime, kad per antrąjį rinkimų turą Vytautui Landsbergiui, kuris yra vienas nemėgstamiausių politikų šalyje, parėmus Valdą Adamkų, Pakso komanda itin eskalavo šį faktą. Taip parama Adamkui virto pagalba Paksui.

Dar vienas labai svarbus aspektas – R. Pakso retorika. Omenyje turiu jo “kietos rankos” įvaizdžius. “Uždekime viltį – tvarka bus”, skelbė užrašas ant degtukų dėžutės, kurią dalijo liberaldemokratai. “Tvarka bus” – šis užrašas buvo ant daugelio plakatų, kuriuose puikavosi Rolandas Paksas. “Rolandas – kietas riešutėlis”, bylojo užrašas ant pigių saldainių. “Tvarka – gyvenimo druska”, skelbė užrašas ant mažo paketėlio su druska. Ši retorika priminė totalitarinių režimų simboliką. Tai buvo greitai pastebėta ir kritikuojama, R. Paksas lyginamas su Le Penu ir Lukašenka. Tačiau tokia retorika turėjo dvigubą efektą. Be abejo, ji buvo taikoma tiems sluoksniams, kurie buvo pasiilgę tvirtos rankos (sociologiniai duomenys rodo, jog per nepriklausomybės metus tokių yra apie pusę visų Lietuvos žmonių). Tačiau labai svarbu, kad ši retorika, kitokia nei buvo įprasta viešajame diskurse, savo konotacijomis kūrė kitoniškumo, “svetimumo” elitui, kuris “okupavo viešąjį diskursą”, įspūdį. Tai vėl, savo ruožtu, patvirtino R. Pakso artumą liaudžiai. Kartu ši semiotinė praktika leido neutralizuoti galingą politinių oponentų kritiką. Kritika tiesiog tapo R. Pakso įvaizdžio patvirtinimu: juk “elitas”, prieš kurį kovoja R. Paksas, negali jo girti.

Kontraktas su visuomene: nacionalizmo atspalviai

R. Paksui tapus Prezidentu, išryškėjo bandymai susieti jo įvaizdį su nacionalizmu. Jau inauguracinėje kalboje iškilmingo Seimo posėdžio metu, brėždamas ateities uždavinius, Paksas iš esmės kalbėjo apie siauru etnolingvistiniu kriterijumi apibrėžtą lietuvių tautą:

“Saugokime etninę kultūrą ir kalbą, kad šių tautos vertybių nenuplautų globalizacijos banga, kuri nenumaldomai ritasi per nuolat mažėjantį ir vienodėjantį pasaulį.

Palaikykime užsienio lietuvių bendruomenių pastangas išsaugoti tautinę tapatybę. Remkime Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų kultūrą ir švietimą. Jos – Lietuvos tautos dalis, jos turtas.

Privalome negailėti pastangų, kad į Lietuvą sugrįžtų nepriteklių svetur nublokšti mūsų piliečiai. Kad žemę po kojomis vėl pajustų nuo ydingų reformų skaudžiai nukentėję kaimo žmonės.

Sieksiu, kad vienas svarbiausių švietimo reformos akcentų būtų dorovinis jaunosios kartos auklėjimas, tautinio orumo ugdymas.

Lietuvos ateities viltis siejame su jaunąja karta. Galbūt Tėvynė mūsų augančių vaikų dar negalės priglausti kaip dosni ir rūpestinga motina, tačiau svarbiau – kokie išsimokslinę, kaip išauklėti jie įsilies į visuomenę ir ką atneš Lietuvai.

Dideles viltis, ugdant pilietiškumą ir tautos dvasinę brandą, sieju su žiniasklaida. Pirmą kartą Lietuvoje – bendra visų televizijų transliacija. Tai – naujas ir sveikintinas reiškinys”.

Galime pastebėti, jog kalbėdamas apie ateities uždavinius, R. Paksas omenyje turi etnolingvistiškai suprastą tautą, bet ne pilietinę visuomenę (jis mini etninę kultūrą, lietuvius išeivius, dorovę ir tautinio orumo ugdymą, tačiau neužsimena apie Lietuvoje gyvenančias tautines bendrijas ir jų įnašą į Lietuvos kultūrą ir istoriją).

Tarp šių uždavinių ir siekių pilietiškumas yra paminėtas tik vieną kartą ir jis siejamas su žiniasklaida. Reikšminga, kad bendra prezidento inauguracijos iškilmių transliacija čia laikoma pilietiškumo apraiška. Ši mintis teigia, kad prezidentas turi būti siejamas su tautą vienijančiais dalykais, t.y. su tam tikru bendrumu. Beje, čia nereikia pamiršti R. Pakso kalbos, pasakytos Daukanto aikštėje. Savo kalboje jis alegoriškai mini Daukantą, atėjusį į Vilnių. Ir retoriškai klausia, ką jis pamatytų. Šiuo atveju tai daugiaprasmė alegorija: tai yra nuoroda į “tautos tėvu” laikomą žemaitį (R. Paksas taip pat žemaitis): “Linkiu Jums, mielieji Lietuvos žmonės, ir sau, kad kelią apšviestų Daukanto dvasia”. Taigi tam tikri XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje suformuoto nacionalizmo simboliai buvo matomi jau nuo pat prezidentavimo pradžios.

Beje, reikia atkreipti dėmesį, jog dar prieš inauguraciją R. Paksas pareiškė, kad vienas pirmųjų jo darbų bus Nacionalinio pasididžiavimo programa. Tai turėjo būti visa virtinė įvairiausių priemonių (nuo meninių filmų iki knygų), keliančių lietuvių tautinę savigarbą. Negalima nepastebėti ir paslėptos potekstės: šios iniciatyvos išeitų iš Prezidentūros, tad visai natūralu, kad greitai tam tikros nacionalizmo apraiškos būtų siejamos su R. Paksu. Galima spėti, kad nacionalizmas įstojus į Europos Sąjungą sustiprėtų, todėl R. Pakso siejimas su tautiškumu jam garantuotų aukštus pasitikėjimo reitingus. Jei įvairiomis programomis, filmais, knygomis būtų pasiekta, kad tam tikri nacionaliniai simboliai būtų susieti su Prezidentūra ir konkrečiai su R. Paksu, jo svoris visuomenėje taptų sunkiai pajudinamas.

Beje, galima prisiminti, jog panašią technologiją – žemaitiškumo kortą Paksas jau buvo naudojęs per rinkimus. Jis mėgo pabrėžti savo žemaitišką kilmę. Tai atsipirko rinkimų metu, – 1996 metais balsavusi už V. Adamkų Žemaitija šį kartą savo balsus atidavė R. Paksui.

Beje, norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą. Nacionalizmo projektas Vidurio ir Rytų Europoje ir iki šiol buvo kuriamas pagal panašų modelį: nacionalizmo pradininkai visuomet atsigręždavo į liaudį, jos kultūrą ir paskelbdavo, kad tai yra tautos esmė. Vidurio ir Rytų Europos šalys taip pat turėjo “svetimus” elitus, su kuriais kovojo. Nacionalizmo, kaip tam tikro visuotinumo, idėja negali atsirasti neapibrėžta per santykį su tam tikru partikuliarumu. Taigi “liaudis”, kaip visuma, tarnavo tautos idėjos išraiškai kaip priešprieša partikuliarumui (t..y. elitui). Toks supriešinimo su “elitu” mechanizmas leido sėkmingai “išrasti” ir sukonstruoti tautą.

Šis sėkmingas kultūrinis mechanizmas buvo panaudotas ir politiko įvaizdžio kūrimo atveju: viena vertus, atskiriant save nuo elito, kita vertus, siekiant sukonstruoti naują nacionalizmo modelį, kuris asocijuotųsi su prezidentūra ir konkrečiai su R. Paksu.

Ši technologija ne tik turėjo įkvėpti tam tikrą tautinės vienybės idėją, bent simboliškai vienijančia tautą, bet ir šio tautiškumo figuratyvine išraiška privalėjo tapti prezidento (o tiksliau R. Pakso) figūra. Taigi buvo siekiama mobilizuoti tam tikrus kultūrinius išteklius konstruojant stipraus ir populiaraus vado figūrą ne tik politiniame, bet ir visuomeniniame lauke. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, tai iki skandalo pavyko padaryti.

Panoptikono visuomenė

Analizuodami Prezidentūros iniciatyvas galime pastebėti dar vieną labai svarbų aspektą. Nebuvo pasitenkinta vien tik kultūrinių reikšmių modeliavimu ir stipraus lyderio kūrimu. Kartu buvo siekiama įtvirtinti ir tam tikrus socialinius ryšius. Nagrinėdamas juos norėčiau pasitelkti Michelio Foucault aprašytą Jeremy Benhtamo Panoptikono idėją.

Michelis Foucault smulkiai ir išsamiai aprašo valdžios (pouvoir), galios santykius. Galia (valdžia) jam yra ne substancija, o hierarchiniai santykiai, kurie persmelkia visuomenę.

Aiškindamas, kaip pasikeitė galios funkcionavimo režimai, jis pasitelkia Benthamo tobulo kalėjimo modelį. Benthamas XVIII amžiuje siūlė naują kalėjimo variantą, kuriame visi kaliniai būtų matomi. Kuomet žmogus yra matomas ir žino, kad jis yra matomas, tuomet jis stengiasi elgtis gerai ir taip pasitaiso:

“visu apskritimo perimetru – žiedo formos pastatas, centre – bokštas; šiame didžiuliai langai, išeinantys į vidinę žiedo pusę, žiedinis pastatas, padalintas į vienutes, einančias per visą jos plotį; jose du langai – vienas žiūri į vidinio bokšto langus, kitas į išorę – tokia vienutė peršviečiama kiaurai. Pakanka centriniame bokšte pasodinti prižiūrėtoją, o kiekvienoje vienutėje uždaryti beprotį, ligonį, nusikaltėlį, darbininką ar mokinį. Iš bokšto matyti šviesos fone ryškėjantys žiedinio pastato vienutėse uždarytų belaisvių siluetai. Kiekviena kamera – mažas teatras, kur vaidina vienas, tobulai individualizuotas ir nuolatos matomas aktorius”.

Taigi galios santykių esmė – individą reikia patalpinti ten, kur jį galima visą laiką matyti. Svarbu, kad jis žinotų, jog yra matomas. Tuomet jis elgsis “tinkamai”. … kalinys jaučiasi nuolat stebimas, ir tuomet valdžia ima funkcionuoti automatiškai. Sekimas veiksmingas net tada, kai būna pertrūkių; valdžia taip tobulai subalansuota, jog nuolatinis jos demonstravimas nebūtinas; architektūrinis mechanizmas kuria ir palaiko valdžios santykius, nepriklausančius nuo valdytojų; vienu žodžiu, patys kaliniai yra jos valdančios valdžios šaltinis.

Kaip rašo Baumanas, “Foucault parodė, jog panoptinės technikos suvaidino pagrindinį vaidmenį pereinant nuo vietinių, savikontrole grindžiamų ir save reguliuojančių integracijos mechanizmų, pritaikytų prigimtiniams žmogaus akių ir ausų sugebėjimams, prie valstybės administruojamos “viršvietinės” daug didesnių teritorijų, nei gali apimti prigimtiniai žmogaus sugebėjimai, integracijos. Pastarajai funkcijai buvo reikalingas priežiūros asimetriškumas, profesionalūs prižiūrėtojai ir toks erdvės sutvarkymas, kuris leistų prižiūrėtojams atlikti savo darbą taip, kad prižiūrimieji būtų tikri, jog tas darbas gali būti ir yra atliekamas kiekvieną akimirką.”

Mano nuomone, tokia Panoptikono idėja buvo pasiūlyta visuomenei ir pradėta įgyvendinti. Omenyje turiu kraštiečių tarybas: kiekvienoje seniūnijoje dirbs žmonės, kurie žinias perduos Prezidentūros darbuotojams, o reikalui esant – ir tiesiogiai pačiam prezidentui.

Iš pirmo žvilgsnio ši idėja atrodo patraukli: aukščiausia valdžia artinama prie žmonių. Tačiau ji slepia Benthamo aprašytą panoptikono modelį. Legitimiai žmonių išrinktos seniūnijos pasijunta patalpintos į panoptikoną. Jų darbą per kraštiečių tarybas visuomet stebi hierarchiškai aukštesnis prezidentas. Iki galo įgyvendinęs šią idėją, prezidentas tampa viską matančiu, girdinčiu ir sprendžiančiu ne tik užsienio politikos prioritetus, bet ir tai, kokią Balbieriškio gatvę asfaltuoti pirmiau, panoptikumo šeimininku. Pacituosiu Foucault: “Panoptikonas funkcionuoja kaip valdžios laboratorija. Stebėjimo mechanizmais sėkmingai įsiskverbiama į žmonių elgesį; valdžiai iš paskos seka žinojimas, kuris didėja sulig kiekvienu jos žingsniu ir atranda vis naujus pažinimo objektus kiekviename plotelyje panaudojama valdžia.”

Akivaizdu, kad to siekta ne tik sužinoti gyventojų nuotaikas. Tai turėjo būti kontrolės įrankis: kraštiečiai juk bet kada galėtų vieną ar kitą seniūno sprendimą apskųsti prezidento patarėjams. Kartu tai turėjo būti R. Pakso atrama tarp “paprastų žmonių”. Juk sukurtą tinklą lengvai galima panaudoti įvairioms akcijoms. Sakykime, kad ir tokiais ypatingais atvejais kaip toks skandalas. Galime tik įsivaizduoti protesto bangas, jei Prezidentūrai būtų pavykę sukurti kraštiečių tarybas. Tokiu atveju R. Paksas bet kokioms situacijoms būtų užsitikrinęs visuomenės paramą. Taigi buvo sumąstyta sukurti valdžios vertikalę, einančią nuo Prezidentūros iki pat seniūnijų lygio.

Taip šalia tautiškumo idėjos buvo kuriami disciplinariniai santykiai, privalėję ne tik užtikrinti “tiesioginį ryšį” su “paprastais žmonėmis”, bet taip pat padėti stebint, kaip valdantieji priima sprendimus. Tokiais mechanizmais siekiama sukurti norimą visuomenę, tokią, kuri būtų paranki politiniam režimui.

Pasiūlytos visuomenės modelis

Iš šių iniciatyvų galime rekonstruoti visuomenės, kurią norėta sukurti Lietuvoje, modelį. Tai visuomenė, kurioje instituciškai funkcionuoja visi demokratiniai mechanizmai, tačiau jos visuomeninio gyvenimo centru yra tapusi populiari prezidento figūra. Jis turi didžiulį visuomenės palaikymą, todėl iš esmės politiniame gyvenime jo balsas yra sprendžiamas. Tai visuomenė, kuri yra vedama stipraus lyderio. Visuomenė, kurios dauguma kultūrinių lyčių nusitęsia iki vieno centro.

Parainstitucinės organizacijos (kraštiečių tarybos) taip pat savo galios vektoriais nutįsta į vieną centrą (žinias pranešinėja Prezidentūrai). Politiškai svarbūs kultūriniai ištekliai (tapatumas visuomet buvo vienas iš politinės kovos laukų) yra susiejami su prezidento figūra. Šalia šio mentalinio vaizdinio (įvaizdžio) veikia panoptikono mechanizmas, kuris organizaciškai užtikrina, kad prezidentas visuomet stebi. Kraštietis jaučiasi galįs dėl bet kokios priežasties kreiptis į patį prezidentą (tebūnie ir per tarpininką patarėją). Prezidentas tampa Didžiuoju Broliu. Tačiau jo nesibijoma, jis mylimas ir adoruojamas. Iš esmės konstruojamas visuomenės be atsakomybės modelis, nes visa atsakomybė yra sukraunama ant Prezidento pečių. Pratęsiant Michelio Foucault pasiūlytą interpretaciją, galima teigti, jog šis visuomenės modelis paradoksaliai suderina ikimodernistinę karaliaus figūrą, iš kurios sklinda – arba kitiems patikėta – jėga ir kuri reprezentuoja suverenumą, bei panoptinį valdžios santykį, kurio esmė disciplinariniai santykiai (noras priversti paklusti prezidento valdžiai) ir kuris išskaido, maskuoja valdžią. M Foucault teigia, kad Panoptikonas deindividualizuoja valdžią. Tačiau šiuo atveju ta valdžia yra kaip tik personalizuota (už šį projektą atsakingas G. Šurkus televizijoje teigė, kad visus kraštiečių tarybų narius asmeniškai atrenka pats prezidentas). Visi žino, kad Panoptikono šeimininkas yra viską stebintis ir viską žinantis prezidentas.

Kaip tokį visuomenės modelį galima įvardinti? Tai tam tikra autokratinės visuomenės atmaina, galinti egzistuoti formaliai funkcionuojant visoms demokratinės valstybės institucijomis. Panašus modelis yra Rusijoje, kur veikia visos demokratinės institucijos, tačiau visa valdžia yra koncentruota Vladimiro Putino rankose: jis yra populiarus, turi didžiulį žmonių palaikymą, o po Dūmos rinkimų iš esmės jam neliko politinės opozicijos, nes rinkimus laimėjo proputiniškos jėgos.

Sociologiniai tyrimai rodo, kad mes neturime demokratinio gyvenimo “instinktų”. Iliustruodamas šią mintį norėčiau palyginti Lietuvą ir Baltarusiją, kurioje šeimininkauja A. Lukašenka. Štai stiprios rankos Lietuvoje ilgisi net 56 nuošimčiai, Baltarusijoje – 40 nuošimčių gyventojų. Beveik tiek pat baltarusių ir lietuvių yra linkę manyti, kad valstybė labiau privalo rūpintis kiekvieno žmogaus gerove nei pats žmogus (atitinkamai 5,6 ir 5,4 balo). Su teiginiu, kad demokratinėje sistemoje ekonomika veikia neefektyviai, sutinka 40 nuošimčių lietuvių ir 32 nuošimčiai baltarusių. O su mintimi, kad demokratinėje sistemoje daugiau kalbama, nei veikiama, sutinka 62 nuošimčiai lietuvių ir tik 40 nuošimčių baltarusių. Su teiginiu, kad demokratinė sistema nelabai tinkama tvarkai palaikyti, sutinka 50 nuošimčių lietuvių ir 41 nuošimtis baltarusių.

Taigi kyla klausimas: ar esame atsparūs R. Pakso ir jo komandos pasiūlytam visuomenės modeliui? O gal jis naudingas Lietuvai?

Virginijus Savukynas
“Omni laikas” redaktorius
Konferencija “Lietuvos demokratijos ateitis: tikrosios ar tariamos grėsmės”, 2004-02-11, Vilnius
2004 02 12

Leave a Reply

Your email address will not be published.