Praėję Prezidento rinkimai toli gražu nebuvo protesto rinkimai, o patys rinkėjai nėra gyvenimu nusivylusios, meistriškai surežisuotos demagogijos aukos, mano politologas Vytautas Radžvilas. Rinkėjų apsisprendimų varomoji jėga buvęs ne protestas ir ko nors atmetimas, bet priešingai – žavėjimasis ir susitapatinimas, t.y tobula sąmonės konfigūracijos atitiktis tarp liaudies arba masių atstovo ir žmogaus, kuris tapo šalies Prezidentu. Patiems įvairiausiems gyventojų sluoksniams priklausančius rinkėjus, anot V.Radžvilo, suvienijo neapibrėžtas ir miglotas gerovės, pasiekiamos nepaisant jokių moralinių, politinių ar teisinių principų, vaizdinys.
Demokratinės politikos instituto ir Konrado Adenauerio fondo surengtoje konferencijoje “Lietuva referendumo išvakarėse” V.Radžvilas svarstė, ar šie ir kiti vis labiau ryškėjantys mūsų politinio ir visuomeninio gyvenimo simptomai gali pakirsti Lietuvos valstybingumo ir demokratijos šaknis, o Lietuva tapti Rytų politikos Trojos arkliu išsiplėtusioje Europos Sąjungoje.

Referendumas problemų neišspręs

Kaip pastebėjo V.Radžvilas, diskusijoje dėl būsimos Lietuvos narystės Europos Sąjungoje svarstomos šaliai iš principo atsiveriančios galimybės ir laukiantys iššūkiai, tačiau kol kas tai daugiausia ekonominio ir techninio pobūdžio svarstymai. Neneigiant jų svarbos, klausimas, koks galėtų ir turėtų būti Lietuvos indėlis į Europos Sąjungą ir apskritai šalies vieta būsimojoje Sąjungoje, pirmiausia yra polinė problema, kurios neįmanoma išspręsti net ir sulaukus laimingos referendumo baigties. Priešingai, jo sėkmės atveju šis klausimas taps aktualesnis negu kada nors anksčiau. Tik pabrėžiant politinį šio klausimo pobūdį įmanoma visiškai suvokti ir deramai įvertinti tai, jog priklausomybė Sąjungai iš dalies lems tolesnes šalies raidos perspektyvas. Nes Sąjungos iš principo atveriamomis plėtros galimybėmis sėkmingai pasinaudoti galės tik brandi tauta ir valstybė. Priešingu atveju net tikėtina sėkminga referendumo baigtis gali tapti dar vienu savigriovos veiksmu. Kitaip sakant, Lietuvos narystės Sąjungoje pobūdis ir ilgalaikiai padariniai visiškai priklausys nuo to, ar pavyks išspręsti susikaupusias Lietuvos socialines ir politines brandos problemas, sakė V.Radžvilas.

Visuomenės būklę atspindi Prezidento rinkimai

Visos problemos susijusios ir niekur neišnyksta net tada, kai, atrodo, jų nebejaučiame. Todėl jų pobūdį ir mastą galiausiai atskleidžia neseniai pasibaigusių šalies Prezidento rinkimų rezultatai. Jie komentuojami labai įvairiai, tačiau dažniausiai pabrėžiami keli pagrindiniai tokią rinkimų baigtį lėmę veiksniai. Bene svarbiausia iš jų laikoma ta aplinkybė, kad egzistuoja dvi Lietuvos, ir viena jų, nepatenkinta savo materialine padėtimi ir todėl viskuo nusivylusi, paprasčiausiai rinkimų dieną gausiau susirinko prie balsadėžių. Tad rinkimai jau tradiciškai apibūdinami kaip tradiciniai protesto rinkimai, bet čia pat nurodomas kitas jų baigtį nulėmęs veiksnys – nežabotas laimėtojo ir jo komandos populizmas, kurio efektyvumą galiausiai laidavo itin vykusiai panaudotos rinkimų technologijos. Logiškas tokių samprotavimų apibendrinimas būtų išdava, kad propaganda ir smegenų plovimas paveikia „nusivylusius, suviliotus ir apgautus, nežinojusius, už ką jie balsuoja, rinkėjus“. V.Radžvilas sutiko, kad tokiose išvadose yra dalis tiesos, tačiau apsistojo ties tais šio klausimo aspektais, kurie, jo manymu, turės įtakos referendumui ir nepraras reikšmės ir Lietuvai tapus ES nare.

Abejotina smegenų plovimo galybė

V.Radžvilas paneigė dvi pamatines tokių samprotavimų ir išvadų prielaidas. Pirmoji jų – nepasitenkinimas gyvenimu, pasak politologo, yra ne kas kita, o gerai žinoma ekonominio determinizmo tezės variacija. Antroji – pernelyg stiprus įsitikinimas smegenų plovimo galybe. V.Radžvilui tokios prielaidos atrodo abejotinos. Pirmosios, anot jo, nepatvirtina ir verčia ja rimtai suabejoti tegul ir neišsamūs sociologiniai tyrimai, atlikti rinkimų išvakarėse, rodantys apskritai gana palankias asmeninio gyvenimo sąlygų ir ateities galimybių vertinimo tendencijas. Be to, net ir be specialių tyrimų akivaizdu, kad milžiniškas už populistinius pažadus balsavusių rinkėjų skaičius gerokai pranoksta iš tiesų sunkioje arba beviltiškoje padėtyje esančių šalies piliečių skaičių. Smegenų plovimo visagalybės nenaudai, V.Radžvilo nuomone, byloja vienas įsidėmėtinas už naująjį Prezidentą balsavusių piliečių elgesio aspektas: itin agresyvi jų reakcija į bet kokius bent kiek kritiškesnius jų paremto kandidato bei jo aplinkos įvertinimus. Ši agresyvi reakcija ir jos mastai itin atsiskleidžia žiniasklaidoje.
V.Radžvilo nuomone, verta rimtai susidomėti ir kitu Lietuvoje gerai žinomu reiškiniu – tai, kad čia egzistuoja ir net klesti politikai, kurių populiarumui iš esmės neturi įtakos viešai skelbiami net patys skandalingiausi jų asmeninio gyvenimo ir veiklos faktai. Šiuos faktus žinantys, bet už tokius politikus balsuojantys ir net juos agresyviai ginantys rinkėjai iš tikrųjų nėra jokio smegenų plovimo aukos, nes gerai žino, ką daro, ir net sugeba psichologiškai pagrįsti bei racionalizuoti savo elgesį. V.Radžvilas teigė, kad jo pranešimas tėra mėginimas interpretuoti jo atsitiktinai nugirstą vieną iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą ir net juokingą istoriją. Visais atžvilgiais normali gana solidžios įstaigos darbuotoja prisipažino savo draugams balsavusi už R.Paksą, tačiau, sužinojusi rinkimų rezultatus, praverkusi visą naktį. Būtent panašūs paradoksai, sakė V.Radžvilas, ir skatina atidžiau įsižiūrėti į šalies rinkėją, o tai įmanoma padaryti tik mėginant praplėsti anksčiau aptartas prielaidas apie piliečių poelgių ir veiksmų motyvus ir bendrą mūsų visuomenės supratimo horizontą. Šiuo keliu einant kyla daug sudėtingų klausimų, į kuriuos nelengva rasti vienareikšmius ir įtikinamus atsakymus.

Kas yra dabartinė Lietuvos visuomenė?

V.Radžvilas pirmiausia aptarė, ką reiškia minėtas gyventojų nepasitenkinimas esama padėtimi. Jo įsitikinimu, norint bent kiek adekvačiau suprasti šio nepasitenkinimo pobūdį ir priežastis (viena sociologinių apklausų blogybių ta, kad, pateikiant klausimą, ar jūs patenkintas ar nepatenkintas, nemąstoma, ką reiškia tas žodis), būtina bent kiek hipotetiškai pasvarstyti, kas vis dėlto yra dabartinė Lietuvos visuomenė. V.Radžvilas mano, kad mūsų visuomenė yra darinys, turintis daug vadinamosios masių visuomenės bruožų. Jis priminė gerai žinomą pincipinę totalitarinės socialinės ir politinės santvarkos atsiradimo schemą. Ši santvarka iškyla nuosekliai pereinant nuo pilietinės prie minių, o galiausiai prie masių visuomenės. V.Radžvilas rėmėsi prielaida, kad pačią totalitarinę visuomenę galima laikyti tiesiog ypatinga ir kraštutine masių visuomenės atmaina. Priėmus šią prielaidą, nelengva suprasti, kaip tokio tipo visuomenė, net ir turinti savyje pilietinės visuomenės užuomazgų, galėtų vos ne savaime grįžti į pilietinės visuomenės raidos ir plėtros kelią. Todėl labiau tikėtina, kad vadinamoji pokomunistinė visuomenė pirmiausia ir toliau turėtų būti ta pati masių visuomenė, dėl pasikeitusių savo egzistavimo sąlygų jau veikiama šiuolaikinės postmodernios (dideliu mastu – masių) visuomenės ir įgyjanti bent jau išoriškai pastarajai būdingų bruožų.
Prielaida apie tokią hipotetišką dviejų visuomenių sąveiką reikštų tai, kad pokomunistinė visuomenė traktuojama kaip funkcionuojanti “postmoderniosios visuomenės režimu”. Tokia prielaida reikalinga ir naudinga kaip analizės strategijos dalis ir leidžia postmoderniąją, taigi iš esmės netgi Vakarų, visuomenę traktuoti kaip savotišką foną ar veidrodį, kuriame atsispindi ir tampa regimi anksčiau paslėpti totalitarinės komunistinės visuomenės ypatumai.

Darbo, turto ir vartojimo manijos

Pasak V.Radžvilo, svarbūs trys tokios visuomenės aspektai. Pirmas ir vienas svarbiausių jos bruožų yra tai, kad čia apskritai nėra to, ką galima pavadinti objektyviais asmens socialinio vertingumo matais. Tokių matų nebuvimas reiškia tai, kad individas vertina save pagal daugiau ar mažiau laisvai pasirenkamus kriterijus, lygindamas savo padėtį su kitų žmonių padėtimi. Būtent šis lyginimas turi vieną įdomų šalutinį padarinį – beribį kažko ilgesį.
Toliau V.Radžvilas išdėstė šio subjektyvaus vertinimo, implikuojančio socialinį sluoksniavimąsi, atskaitos taškus. Jų, pasak V.Radžvilo, yra trys: darbas, turtas ir asmeniniai poreikiai. Šiuolaikinėje visuomenėje šios trys „vertybės“ nebėra organiškai susijusios ir yra tapusios savarankiškais individo gyvenimo tikslais. V.Radžvilas teigė, kad darbas nebėra traktuojamas kaip turto šaltinis, pastarasis praranda tiesioginį ryšį su poreikiais, o šie nebeatitinka to, kas tradiciškai buvo vadinama natūraliomis ir ribotomis žmogaus reikmėmis. Psichologinėje plotmėje ši keista trijų vertybių sąveika (ir ryšių tarp jų nutraukimas) atsiskleidžia kaip darbo, turtėjimo ir vartojimo manijos. Svarbiausias tokios situacijos padarinys tas, kad šios manijos ar pamatinės nuostatos funkcionuoja individualaus savo padėties vertinimo erdvėje, taigi nėra susijusios su jokia objektyvia vertintojo medžiagine ar socialine padėtimi ir yra beribio lūkesčio augimo rezultatas. Kartu tai reiškia, kad šios nuostatos negali būti siejamos su jokia konkrečia socialine grupe, tad potencialiai gali apimti visą visuomenę. V.Radžvilo teigimu, šis subjektyvus vertinimas lemia tai, kad turtingas yra ne tas, kuris disponuoja dideliu turtu, o tas, kuris turtėjimą laiko svarbiausiu gyvenimo tikslu. Lygiai taip pat nepasotinamas vartotojas yra ne tas, kuris daug ar vis daugiau vartoja, o tas, kuris vartojimą analogiškai laiko svarbiausia gyvenimo vertybe ir taip pat tikslu. Nesunku suprasti, kad toks savivokos mechanizmas iš esmės nepaliaujamai gausina nepatenkintų savo padėtimi žmonių gretas, todėl yra neišsenkama populizmo versmė ir už populistinius politikus balsuojančių rinkėjų rezervas, sakė V.Radžvilas.
Kitas tokios visuomenės bruožas, anot politologo, yra tas, kad yra nutrinama riba tarp vadinamojo elito ir masių. Jungties tarp darbo, turto ir vartojimo nutraukimas pačią priklausomybę elitui paverčia situaciniu, nuo savo ir aplinkinių vertinimo priklausančiu, taigi atsitiktiniu faktu. Juk, nesant ar nežinant principo, pagal kurį konkretus asmuo priskiriamas elitui, priklausomybės jam požymiu natūraliai tampa principų neturėjimas – bruožas, kuris „elitą“ paradoksaliai „suartina“ su liaudimi ar tauta. Toks suartėjimas nėra paprasta visuomenės demoralizacija. Tą keistą būklę V.Radžvilas pavadino savotiška „padugniškumo ekspansija“, taip pat potencialiai galinčia apimti visą visuomenę.

Rinkėjai susitapatino su kandidatu

Visi šie bruožai patys savaime vargu ar būtų itin svarbūs, jeigu šie pavienių individų savivokos ir elgsenos ypatumai nebūtų perkelti į viešojo gyvenimo erdvę ir čia neįsitvirtintų kaip politinės visuomenės organizacijos ar valstybinės politikos principai. V.Radžvilo nuomone, šitokia padėtis reiškia tai, kad valstybės politika tampa beribių ir nekontroliuojamų individo lūkesčių projekcija ir vediniu. Prielaidos tokiai politikos transformacijai glūdi mūsų nesenoje praeityje.
Anot V.Radžvilo, jeigu šie samprotavimai nors kiek pagrįsti, jie verstų koreguoti Prezidento rinkimų rezultatų ir šalies politinės raidos perspektyvų vertinimus. Pirmoji V.Radžvilo išvada ta, kad praėję rinkimai toli gražu nebuvo protesto rinkimai, o patys rinkėjai nėra gyvenimu nusivylusios meistriškai surežisuotos demagogijos aukos. Rinkimai veikiau buvo politinė neribotų lūkesčių proveržio manifestacija. Rinkėjų apsisprendimų varomoji jėga buvo ne protestas ir ko nors atmetimas, bet priešingai – žavėjimasis ir susitapatinimas. Todėl, V.Radžvilo įsitikinimu, šito susitapatinimo prielaida yra tobula sąmonės konfigūracijos atitiktis tarp liaudies arba masių atstovo ir žmogaus, kuris tampa šalies prezidentu. Šiuo atveju politikas paprasčiausiai tampa neapibrėžtų ir nuolat besiplečiančių lūkesčių personifikacija ir savotišku simboliu. Patiems įvairiausiems gyventojų sluoksniams priklausančius rinkėjus suvienijo neapibrėžtas ir miglotas gerovės, pasiekiamos nepaisant jokių moralinių, politinių ar teisinių principų, vaizdinys. Šio vaizdinio palydovas kaip tik ir yra anksčiau minėto neapibrėžto ilgesio nuotaikos, sukuriančios apie šitą vaizdinį savotišką pseudovertybiškumo aurą. V.Radžvilas pabrėžė ir tai, kad ši nuotaika yra pagrindas labai stipraus emocinio ryšio, kuris taip orientuotus rinkėjus susieja į iš tiesų didelę ir savotiškai organizuotą rinkėjų masę. Būtent šią nuotaiką yra neįtikėtinai sunku išsklaidyti racionaliais argumentais.
Ši gerovė mūsų dienomis yra tapusi kone vieninteliu ir aukščiausiu mūsų valstybės bei jos politikos principu ir tikslu, kurį be išlygų ir beveik nekritiškai pripažįsta visos šalies politinės partijos, sakė V.Radžvilas. T.y. partijoms būdingas polinkis nuvertinti politinių ir ideologinių principų reikšmę, o tikras politines problemas paversti ūkiniais, techniniais klausimais. R.Pakso pranašumas prieš oponentus ir konkurentus buvo kaip tik tas, kad šie principai skelbti itin nuosekliai bei ryžtingai, ir todėl jis tapo įtakinga politine figūra, o jo partija – reikšminga politine jėga. Tuo tarpu ideologijas linkusios ignoruoti tradicinės politinės partijos ne tik išpureno dirvą tokio populizmo triumfui, bet, vertinant ilgalaikės perspektyvos požiūriu, elgėsi gana neatsargiai ir savižudiškai.

Šliaužiantis pasikėsinimas į demokratiją

Baigdamas V.Radžvilas iškėlė ir atsakė į tris klausimus: ar Lietuvoje dar apskritai egzistuoja ir galima politika; kokios mūsų šalies demokratijos perspektyvos bei kokia prasme egzistuoja Lietuvos valstybė?
Anot politologo, situacija, kai išnyksta riba tarp elito ir masių, privačios ir viešosios sričių, visuomenės ir valstybės, verčia klausti, ar tokiomis sąlygomis dar apskritai galima politika, suprantama kaip valdymas įprastine to žodžio prasme, t.y. politika kaip strategija ar galių santykis. V.Radžvilo nuomone, beveik „tobulas“ artumas tarp elitui priklausiančio išrinktojo Prezidento verčia tuo abejoti. Toks politikas gali būti tik jį išrinkusių masių įkaitas, nes racionali tolydžio augančiais ir nevaržomais rinkėjų lūkesčiais grindžiama politika atrodo neįmanoma iš principo. Politika virsta antipolitika ir vegetuoja jos paribiuose.
Šioje situacijoje iš esmės keičiasi net pamatinės paties dalyvavimo politikoje sąlygos, nes į jos erdvę darosi daug lengviau patekti vadinamuoju negatyviuoju būdu. Norėdamas išsiskirti iš rinkėjų masės ir įgyti „politiko“ statusą, asmuo, pagal vidinę šitos tendencijos logiką, turi moraliai ir intelektualiai smukti žemiau statistinio eilinio rinkėjo lygio, tapdamas politikos antiherojumi arba antipolitikos herojumi.
Demokratija, pasak V.Radžvilo, Lietuvoje dar egzistuoja, bet patiria nuolatinį ir vis stiprėjantį spaudimą. Šalyje iškyla ir sparčiai stiprėja naujas politinis darinys – pirmoji grynai vadistinio, o potencialiai, autoritarinio pobūdžio partija – Liberalai demokratai. Be gana akivaizdžių tai patvirtinančių empirinių faktų, yra ir svaresnių argumentų, darančių tokią išvadą panašią į tiesą. Atviras ir visiškas bet kokių ideologinių principų išsižadėjimas yra lemiama šios partijos politinio veiksmingumo sąlyga, nes gerai atitinka beribio ir nekontroliuojamo rinkėjų lūkesčio augimo tendenciją. Toks ideologinis neapibrėžtumas ir tariamas „atvirumas“ visiems rinkėjų sluoksniams laikytinas jau ne populistinės partijos, o autoritarinio sąjūdžio bruožu.
V.Radžvilas atkreipė dėmesį ir į tai, kad vykstantis spaudimas demokratijai yra dvigubas. Prezidento rinkimai ir jų rezultatai yra elito įgyvendintas projektas, kurio sėkmę laidavo manipuliavimas masių lūkesčiais. Tuo tarpu organizuojamas referendumas dėl rinkimų sistemos keitimo yra mėginimas politiškai mobilizuoti mases, siekiant politinių tikslų. Vienu atveju tikslas yra panaudoti įgytą politinę valdžią ekonominėms pozicijoms stiprinti, kitu atveju, išnaudoti jau turimas stiprias ekonomines pozicijas politinei įtakai didinti. Tačiau galutinis abiejų siekių rezultatas būtų tas pats – tolesnis verslo susiliejimas su politika ir pastarosios galutinė transformacija į ypatingą ekonominės veiklos atmainą.

Autoritarinės valstybės link

Trečiasis klausimas – kokia prasme Lietuva yra valstybė, pasak V.Radžvilo, įgyja ypatingą reikšmę narystės ES išvakarėse. Kad ir kas būtų dabartinė Lietuva, ji tikrai nėra nacionalinė valstybė klasikine to žodžio prasme, įsitikinęs politologas. Brandžią tautinę ir valstybinę sąmonę čia pakeičia ypatingas neapibrėžto bei egzaltuoto etniškumo jausmo ir ciniško, už nacionalinės valstybės sienų išeinančio ir valstybės nekontroliuojamo, ekonominio pragmatizmo derinys, kurio akivaizdi išraiška yra vienu metu išsakomi raginimai balsuoti už šalies narystę ES ir tuo pat metu organizuojamas referendumas, galintis pakirsti demokratijos, o tuo pačiu ir nacionalinės valstybės pamatus. Ši situacija atsispindi ir vyraujančiuose politinio gyvenimo principuose ir net jos valdymo stiliuje. Politinė valdžia suvokiama kaip rinkimų laimikis, suteikiantis teisę jos turėtojui į neribotą pseudoromantišką jo „laisvos valios“, t.y. savivalės priimant sprendimus, žaismą. Tuo tarpu lygiagrečiai egzistuoja milžiniškas galias turintis, šaltakraujiškos ir racionalios valios įkūnijimo įrankis – bejausmė, vien techninėmis ir instrumentinėmis kategorijomis mąstanti biurokratija. Tuo tarpu nacionalinė valstybė, pasak V.Radžvilo, galima tik kaip piliečių bendrija, o jos gyvavimo pamatas yra pilietinis susitarimas, leidžiantis formuluoti nacionalinį interesą. Kol kas galimybės formuluoti tokį interesą Lietuvoje yra menkos ir gan problemiškos, mano V.Radžvilas.
Minėti visuomeninio ir politinio gyvenimo bruožai yra simptomai, leidžiantys kalbėti apie stipriai įsišaknijusį autoritarinį sindromą. Nors jo buvimas nekelia abejonių, tai vis dėlto nereiškia, kad šis sindromas neišvengiamai bus galutinai suinstitucintas ir taps pastoviu ir negrįžtamu Lietuvos socialinės ir politinės tikrovės faktu. Tad į klausimą, ar Lietuva išliks savarankiška valstybe, ar taps Rytų politikos Trojos arkliu išsiplėtusioje ES, V.Radžvilo nuomone, dar neatsakytas, ir, laimei, šis atsakymas nėra vien šio autoritarinimo sindromo paliestų mūsų piliečių rankose.

“XXI amžiaus” žurnalistas Arvydas Jockus apie DPI konferenciją
“Lietuva referendumo išvakarėse”
“Horizontai”, “XXI amžius” priedas
2003 04 02

Leave a Reply

Your email address will not be published.