Lietuvos socialdemokratų partijai pastarieji treji metai buvo labai sėkmingi. Laimės ruožas prasidėjo 2000 metų Seimo rinkimais, kuriuos laimėjo bendras tuometinės LDDP ir tuometinių socdemų sąrašas. Tada juos nuo valdžios atskyrė tik prezidento Valdo Adamkaus eksperimentai su vadinamąja “naująja politika”. Po to, kai vien V.Adamkaus valia virš žemės levitavusi “naujoji politika” žlugo, traukos dėsniai padarė savo ir paradui lig šiol vadovauja šiuo metu stipriausia politinė jėga – LSDP.

Dabartinė LSDP – tai pirmiausia LDDP, kitaip sakant, buvusi LKP, visada turėjusi stiprią įgudusių politikos manipuliatorių gvardiją, tokių kaip Česlovas Juršėnas, Gediminas Kirkilas ar Juozas Bernatonis. Ši gvardija per kelerius metus sugebėjo perimti socialdemokratų pavadinimą, gauti ilgai siektą vietą socialistų Internacionale, kartu be pėdsakų suvirškindama buvusius partijos vardo savininkus – Aloyzo Sakalo socdemus. Didžiausi anų socdemų rėksniai buvo metodiškai neutralizuoti – Vytenį Andriukaitį pribaigė apverktinas prezidento rinkimų rezultatas, Juozas Olekas nutildytas sveikatos apsaugos ministro portfeliu, o Algirdas Sysas arba pavargo, arba niekas nekreipia į jį dėmesio, o mažiausiai – nauji partijos “bičiuliai”.

Ką begalvotum apie amžinatilsį socdemus, rėksnius ir ne, jie išpažino socializmo ideologiją kaip mokėjo. Anų socdemų kaip rūšies išnykimas dar kartą patvirtina, jog dabartinė LSDP ištikima savo neideologinei, kitaip sakant, ciniškai “niekuo netikiu” prigimčiai. Šiai partijai svarbiau konkrečios politinės kombinacijos, kurių buvo daug ir sėkmingų. Be Sakalo socdemų “suvalgymo” galima paminėti jau įpusėtą socialliberalų ir Artūro Paulausko valgymą, Artūro Zuoko “išdūrimą”, Vytauto Grigaravičiaus “dūrimą”; galima priminti, jog ir “naująją politiką” pribaigė tikslinga ir kantri LSDP gvardijos veikla užkulisiuose. Atrodo, ši politinė kombinatorika juda dviem strateginėmis kryptimis: pirma – perimti kairiąsias partijas ir tuo būdu konsoliduoti kairįjį elektoratą; antra – imti visą pasitaikančią po ranka valdžią – Vilniaus miestą, radiją ir televiziją, policiją.

Kombinatorikos gvardiečiai turi gerą mokytoją – Algirdą Mykolą Brazauską, kuris yra subtilus manipuliatorius. Jei Bernatonis verčia policijos komisarą ir vos nenuvirsta pats, Brazauskas naudoja savo mylimą triuką – prieš mušdamas paglosto, kas leidžia atsiriboti nuo konkrečių kombinacijų ir kartu parodyti, jog galutinis sprendimas priklauso jam. Savaitę prieš sakydamas, jog Grigaravičių reikia atleisti, Brazauskas “sutaikė” jį su Bernatoniu, užstodamas nuo atleidimo. Iš Vyriausybės išmestą Dobrovolskį Brazauskas irgi kadaise užstojo – atleisti, girdi, nėra pagrindo. Priminsiu, jog net indėlių skandalo ištiktą Adolfą Šleževičių Brazauskas kurį laiką gynė, vėliau – atstūmė. Pirma užstoji, paskiau išspiri – ar yra geresnis būdas parodyti, kam priklauso valdžia?

Brazauskas ne tik duoda toną gvardiečiams – jis tebėra partijos vėliava plačiąja prasme, kuri yra atpažįstama, pritraukia balsus ir didele dalimi sudaro partijos tapatybę, kai ideologiškai apsibrėžti partija atsisako. Brazausko instinktas vengti staigių judesių padeda tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Vidaus politikoje LSDP turi laimę tvarkytis per ūkio pakilimą, tačiau pažymėtina, jog Brazauskas išlaikė tęstinumą pirmiausia principingos finansų ministrės Dalios Grybauskaitės dėka. Užsienio politikoje Brazauskas taip pat “laiko liniją” – šalis tvirtai juda Europos Sąjungos ir NATO link. Irako karas buvo rimtas diplomatijos išbandymas, ir Brazauskas nedviprasmiškai palaikė Ameriką, o ne Vokietiją ir Prancūziją. Neseniai turėjau garbės Brazausko kartos politikus pavadinti “sąmoningais konformistais” (Virgis Valentinavicius Lithuania: a Fragile Democracy on the Way West, Eastern European Constitutional Review, Vol.11-12, Fall 2002/Winter 2003). Sąmoningi konformistai tarybiniais laikais prisitaikė prie stipraus šeimininko ir “melžė Maskvos karvę” siekdami naudos Lietuvai (ir sau), dabar jie lygiai taip pat žiūri į Vakarus – tai nauji šeimininkai, o Irako kontroversijoje sąmoningas Brazausko konformizmas padėjo pasirinkti, Osamos bin Ladeno žodžiais, stipresnį žirgą – JAV, o ne Europos Sąjungą.

Kita vertus, Brazausko staigių judesių vengimas reiškia ir didžiausią LSDP silpnybę – baimę keisti egzistuojančią tvarką ir nenorą daryti seniai pribrendusias švietimo, sveikatos apsaugos, pensijų reformas. Instinktyvus prisirišimas prie status quo ir “užsiciklinimas” politinėse kombinacijose trukdo mąstyti strategiškai. LSDP ir Brazauskas nesiūlė, nesiūlo ir nesiūlys į tolimą šalies ateitį nukreiptų idėjų. Metinė Brazausko Vyriausybės ataskaita – tai buhalterio, o ne vizijonieriaus darbas. LSDP ateities vizijos baigiasi įkyria partijos vadovo idėja – Valdovų rūmų atstatymu. Tai – irgi tarybiniais laikais susiformavusio lietuviško “patriotizmo” padarinys. Tuomet komunistai didžiavosi atstatą pilis neva prieš Maskvos valią. Dabar Maskvos valios nebėra, o seni instinktai likę – statyti ką nors didelio už daug valstybės pinigų, kad matytųsi iš toli ir primintų žmonėms, jog gyvenimą puošia valstybė ir jos vadovai. Geriausiu tokių Potiomkino statybų pavyzdžiu yra Vilniaus universiteto bibliotekos durys – įdėtos amžiams, gražios, kainavo milijoną, o už tų durų, tik nusileidus laiptais į rūsį – gal dvidešimt metų neremontuoti, pasmirdę universiteto bibliotekos tualetai. Valdovų rūmų atstatymas reiškia tą patį – kažkur nesuremontuotus tualetus, nenutiestus šaligatvius, merdinčius kaimus.

Kai ateities vizijos prasilenkia su kasdienėmis žmonių reikmėmis, kombinacijų politika pasiekia ribas. Tarkim, LSDP prisijungs ir socialliberalus – kas lieka? Dabar akivaizdūs kandidatai – Rolandas Paksas ir jo liberalai-demokratai, dar galima “suvalgyti” smulkmę – Kazimierą Prunskienę, valstiečius, bet su jais LSDP elektorato ganyklos tarytum baigiasi – lieka tik, kaip sakoma, “nesutaikoma opozicija” – konservatoriai, liberalai ir Vytautas Landsbergis. Kairiojo elektorato konsolidavimas – gerai, bet jis kada nors baigsis. Beatodairiškas valdžios ėmimas taip pat turi savo kainą – paimsi per daug, kas taip lengva, ir rinkėjas gali nusigręžti. Pastarieji prezidento rinkimai parodė, jog tautai kartais užeina ūpas mylėti nevykėlius – pagal lietuvišką filosofiją “kaimyno karvė padvėsė – smulkmena, bet malonu”. LSDP ir Brazauskui karvės pastaruoju metu nedvėsė, priešingai – jie džiaugėsi sėkme po sėkmės. Tad nepamirškime lietuviškos tiesos, jog laimė akis bado.

Virgis Valentinavičius, Laisvosios Europos Radijas. Šiame rašinyje pareikštos mintys yra jo asmeninė nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su Laisvosios Europos Radijo nuomone.

Virgis Valentinavičius
DPI ekspertas, “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas
“Atodangos”, “XXI amžius” priedas
2003 04 25

Leave a Reply

Your email address will not be published.